Mokslo ir technologijų pasaulis

„Nenustebsiu, jei po kelerių metų atsiras duomenų, įrodančių, kad vaikams kenkia skiepijimas tam tikromis vakcinomis“, – drąsiai kalba gydytojas Jokūbas Fišas. Ar jis nebijo, kad kiti gydytojai jį pasmerks? Juk jis pats yra neurologas ir vaikų neskiepija. Todėl būtų jį galima apkaltinti neprofesionalumu.

„Kadangi esu ir gydytojas, ir pilietis, turiu teisę turėti savo poziciją“, – ramiai sako gydytojas, kai išsakau savo nuogąstavimus. „Aš juk nesu prieš skiepus – skiepyti būtinai reikia. Tačiau prieš skiepijant vaikus kombinuotomis vakcinomis reikia gerai pagalvot.“ Vakcinas, kuriomis skiepijama iškart nuo kelių ligų, jis lygina su kokteiliu, kuriame sumaišytas alus, vynas ir degtinė.

Jis pripažįsta – masinė vakcinų gamyba yra didžiulis verslas. „Farmacijos kompanijų tikslas yra uždirbti. Žmonių išgydymas tėra tik šalutinis jų veiklos rezultatas.“ Medikas ragina aiškiai matyti tai, kas vyksta. Tačiau jis nemurma dėl to, kad pasaulis netobulas. Negatyvių minčių geriau nepuoselėti, nes nuo jų irgi galima susirgti.

Stulbinančiai atviras interviu – apie tai, kas iš tikrųjų vyksta medicinos sistemoje.

– Mane nustebino jūsų reakcija, kai nusiunčiau jums straipsnį apie tai, jog vėžį sukelia grybelis. Tikėjausi jūsų, kaip mediko, atsakymo, kad tokia teorija – visiška nesąmonė. Bet jūs nepuolėte kategoriškai neigti.

– Mes dažnai per greitai sakom: „Čia nesąmonė.“ Toks yra neprotingų žmonių elgesys. Išmintingi žmonės nenumoja ranka net į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiška.

Taip, iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nei penki, nei devyni. Suvėžėję augliai tiriami histologiškai – nustatoma, iš kokių ląstelių susidaro auglys, o kartais – mikrobiologiškai. Laboratorijoje galima atskirti bakterijas, virusus, pirmuonis, grybelius. Augliuose grybelių dar niekas neatrado. Tačiau galimas daiktas, kad yra kažkokia gyvybės forma, artima grybeliams, kuri mums nežinoma, ir būtent ji sukelia greitą ląstelių dauginimąsi.

– Tai protinga net absurdiškoje teorijoje ieškoti tam tikros logikos?

– Pirmiau reikia susipažinti su įrodymais, o tik tada mėginti juos neigti.

Mes nežinome daugelio ligų priežasčių. Taip, žinome, kad alkoholizmas susijęs su kepenų suriebėjimu arba kad rūkymas sukelia plaučių vėžį. Tačiau yra daug daugiau ligų, kurių priežasties nesuprantame. Pavyzdžiui, nežinom, kodėl atsiranda tokios plačiai žinomos ligos, kaip šizofrenija ar išsėtinė sklerozė.

Kažkada medikai juokėsi, išgirdę, kad skrandžio opą sukelia mikrobas. Ta teorija buvo visiškai pasmerkta. Paskui tikrai pasirodė, kad kai kurias skrandžio opas sukelia Helicobacter Pylori. Tokiais atvejais skrandžio opą gydyti reikia antibiotikais. Dabar jau visi tai pripažįsta.

– Ar yra panašių ginčų ir šiais laikais?

– Žinoma. Štai teigiama, kad aterosklerozę, kurios komplikacija yra insultas ar miokardo infarktas, irgi reikia gydyti antibakterinėmis priemonėmis. Neva, tai yra infekcinis uždegimas. Daugybė medikų sako, kad tai nesąmonė. Anksčiau buvo manoma, kad aterosklerozė kyla nuo padidėjusio cholesterolio. O dabar kai kurie jau sako, kad cholesterolis nėra bloga medžiaga.

Medicinoj požiūris visuomet banguoja. Visai nenustebsiu, jei po kelerių metų atsiras duomenų, įrodančių, pavyzdžiui, tai, kad vaikams kenkia skiepijimas tam tikromis vakcinomis. Esu įsitikinęs, kad dabar yra bešališkai studijuojančių tą klausimą ir jie pateiks įrodymų.

– Dėl vaikų skiepijimo vyksta didžiulė kova. Būtų vertinga išgirsti jūsų, profesionalaus mediko, nuomonę.

– Negaliu šioje srityje vadinti savęs profesionalu. Tačiau kadangi esu ir gydytojas, ir pilietis, turiu teisę turėti savo poziciją.

Skiepai yra geras dalykas. Jau nuo senų senovės žmones skiepydavo. Juk prieš pora šimtų metų net ketvirtadalis Europos gyventojų numirdavo nuo raupų, vaikų – net pusė. Įsivaizduokite, kokia tai buvo bėda. Baisesnė už gaisrus ir karus.

Reikėjo nuo to kažkaip gelbėtis. Ir štai vienas anglas kaimo gydytojas pastebėjo, kad melžėjos dažnai perserga karvių raupais, bet nesuserga tais baisiais raupais, nuo kurių visi miršta. Tada jis pradėjo skiepyt – įbrėždavo žmogui odą ir užkrėsdavo jį iš opos paimtais pūliais. Ar žinote, iš kur atsirado žodis „Vakcina“? Lotyniškai „vaca“ reiškia karvę.

Dabar raupai jau išnaikinti. Tačiau dabartiniai skiepai apsaugo nuo daugybės baisių ligų – poliomielito, kokliušo, difterijos, stabligės, tymų, kai kurių formų encefalito. Tuberkulioze sergančiųjų mažėjimas taip pat susijęs su skiepais.

– Vadinasi, vaikų skiepyti nenorintys tėveliai nesupranta, ką daro?

– Taip nesakau. Jie kovoja su kombinuotomis vakcinomis. Tai tokios vakcinos, kuriomis iškart skiepijama nuo kelių ligų – nuo kokliušo, difterijos ir stabligės.

Tikrai pastebėta, jog paskiepyti vaikai dažniau turi dėmesio sutelkimo sutrikimų, juos dažniau kamuoja vaikų hiperaktyvumo sindromas. Net autizmo atvejų dažniau pasitaiko. Galimas dalykas, kad tėvelių baimė ne iš piršto laužta.

Kodėl tos kombinuotos vakcinos yra blogos? Atsakymas čia paprastas. Pamąstykite – jeigu jūs gersite tik vyną ir gersite jo daug, tai prisigersite. Bet jeigu gersite vyną, alų, degtinę, o paskui dar mostelėsite šimtą gramų likerio, tada nugriūsite ir dar apsišlapinsite.

Tas pats ir su vakcinomis. Kiekvieno žmogaus kūno būklė skiriasi. Imuninė sistema keičiasi, patyrus stresą, pervargus ar dėl kokių kitokių išorinių veiksnių. Galima ištirti vaistus laboratorijoje ir sakyti, kad jie nekenksmingi. Tačiau į banguojančią imuninę sistemą įsiterpęs skiepas susiduria su visai kitu pasauliu.

– Nebijote, kad medikų bendruomenė jus pasmerks už tokias kalbas?

– Ne. Aš juk nesu prieš skiepus – skiepyti būtinai reikia. Tačiau prieš skiepijant vaikus kombinuotomis vakcinomis reikia gerai pagalvot.

Be to, vakcinos dabar gaminamos ne taip, kaip Luiso Pastero laikais. Jų sudėtyje yra daug visokių balastinių medžiagų – gyvsidabrio, stabilizatorių, konservantų. Taip yra todėl, kad vakcinos gaminamos masiškai, tai – didžiulis verslas.

– Ką pasakytumėte tiems, kurie šneka, kad medikai susimokė su farmacininkais ir slepia tiesą ne tik apie šias vakcinas, bet ir apie daugybę kitų vaistų?

– Matote, pasaulis nėra tobulas. Žiūrėkit, buvo Holokaustas, o dabar „Islamo valstybė“ kapoja galvas ir rodo visam pasauliui. Vaikus tėvai į šulinį mėto, pedofilai prievartauja – košmaras, kokie netobuli esam. Nei religija mūsų nesustabdo, nei socialinės gerovės augimas. Tik įstatymai dar kiek prilaiko nuo siautėjimo. Nors ir tai daugybė tų, kurie girti važinėja.

Žmogus žino, kas gerai ir blogai, bet vis viena dažnai elgiasi blogai. Net ne blogai, o klaikiai. Visokių dalykų pasitaiko ir medicinos pasaulyje, ir farmacijoje.

Aišku, farmacijos kompanijų tikslas yra uždirbti. Žmonių išgydymas tėra tik šalutinis jų veiklos rezultatas. Daugybė žmonių kuria produktus, kuriuos galima sėkmingai parduoti, ir atranda daug priemonių, kurios gydo. Taigi, farmacininkai iš esmės daro gerą darbą – už tai jiems šlovė.

Tačiau kadangi pasaulis netobulas, dažnai perlenkiama į komercijos pusę. Pacientams kišamos priemonės, kurios ne visai reikalingos. Vaistuose naudojami cheminiai priedai, kurie kenkia sveikatai.

Tai vyksta ne tik farmacijoje, bet ir maisto pramonėje – pilnos krautuvės apipurkštų, išmirkytų, dujose konservuotų vaisių ir daržovių, naudojami kenksmingi chemikalai. Ne geriau ir statybinių medžiagų pramonėje bei kitose žmogaus veiklos sferose.

– Ar jus patį kada nors bandė farmacininkai papirkti, kad pacientams siūlytume jų produktus?

– Tiesiogiai ne. Tiesą pasakius, daug dažniau pacientai priekaištauja gydytojams: „Ai, jūs parsidavę farmacinėms ar vaistinėms“. Štai turėjau pacientę – gražią jauną moterį, kuri nusigėrė. Į mano skyrių buvo atkelta iš psichiatrinės ligoninės, gulėjo ir negalėjo paeiti. Būtinai reikėjo ją gelbėt.

Prirašiau krūvą vaistų. Pasakiau jos motinai: „Galime gydyti tuo, kas rekomenduojama vadovėliuose, bet galite nusipirkti štai tokių vaistų ir priemonių, yra tikimybė, kad tai padės.“ O ji man atsako: „Gydytojau, norit vaistinei duot uždirbt?“ Tai tu įrodyk tokiu atveju, kad esi ne kupranugaris. Beje, nupirko, vartojo, padėjo. Matė paskui tą moterį kolegos pasipuošusią, vaikštinėjančią po senamiestį.

Dar dažniau žmonės sako, kad visi gydytojai yra kyšininkai. Kai toks požiūris į gydytojus, nėra ko stebėtis, kad jie tampa pikti, įtarūs.

– Bet jūs pripažįstate, kad gydytojai ima kyšius?

– Ima ir ims. Tik duok. Gydytojai taip mąsto: „Jeigu jūs mūsų negerbiat, leiskite mums nors užsidirbti.“ 

Vokietijoje pamėgink medikui duoti kyšį – tau net nieko nesakys, tik pažiūrės kaip į nenormalų. O jūs manote, kad mes, Lietuvos daktarai, norime kyšių? Juk purvinas tas kyšis, jį imti nemalonu.

Tačiau duokite tada padorią algą. Juk žmogus, kuris prasimokė dešimt ar net dvylika metų, negali uždirbti tiek, kiek šaltkalvis. Ar net mažiau. Su kuo galima palyginti gydytojo atsakomybę ir psichologinę naštą?

Jaunimas nepakenčia šitos kyšių sistemos ir kuo greičiau stengiasi išvažiuot. Dvi Lietuvos aukštosios mokyklos ruošia gydytojus ir jie visi ruošiasi išvažiuoti arba svajoja apie išvažiavimą.

– O gydytojui dovanoti gėlių ar saldainių – tai kyšis ar ne kyšis?

– Visiškas absurdas tai vadinti kyšiu. Man žinomas atvejis, kai JAV pacientas pajuto gydytojui tokį dėkingumą, kad padovanojo automobilį. Ir tokį jausmų proveržį galima suprasti. Gydytojui pelnas negali būti jo pagrindinis akstinas, bet jis turi būti orus. Tik savimi pasitikintis gydytojas sukels pasitikėjimą pacientui.

– Manote, kad pasiturintys gydytojai labiau gali padėti pacientams, nes jaučia savivertę?

– Žinoma. Juk tada į atėjusį turtingą pacientą jis žvelgs kaip į lygiavertį. Gydytojui nekils mintys: „Aš tai biednas esu, man žieminių batų reikia.“ Piktybiškos korupcijos, sukčiavimo mūsų medicinoje yra tikrai ne tiek daug.

Tačiau dažnai nereikalaujama kokybės, svarbiau, kad popieriai būtų gerai surašyti. Jei numiršta aštuoniasdešimt šešerių metų senolis, artimieji iškart kreipiasi į auditą, kad ištirtų, ar teisingas buvo gydymas.

O juk medicina yra gydymo menas. Labai daug niuansų, į kuriuos privalai atsižvelgti. Negali būti taip, kad ir Petrą, ir Joną būtinai taip pat reikia gydyti. Tačiau jeigu gydysi skirtingai, ne pagal dogmą, kuri vadinama algoritmu, tave gali užtampyti po teismus.

– Vis daugėja žmonių, kurie išvis nebetiki medikais ir geriau eina gydytis pas bobutes žolininkes.

– Pas bobutes eina tiek, kurie dar nelabai serga. Sunkiai sergantys vis tiek ateina pas gydytoją. Tačiau tos bobutės yra neprastos psichologės ir puikiai naudojasi placebo efektu. O placebas juk – pusė vaisto.

Jeigu aš jums prirašysiu vaistų ir įtikinsiu, kad jie labai geri, o dar vaistininkas pakartos, kad tie vaistai puikūs, jums tada pagerės šimtu procentų. Įsivaizduokite, jeigu atkišiu jums receptą: „Nagi, pagerkit, pažiūrėsim, kaip bus. Gal bus geriau?“ Nepadės, nors tie vaistai bus stipriausi antibiotikai ar antidepresantai.

Vienam ligoniui ką bekalbėtum, kiek beaiškintum, kiek besistengtum, vis vien žiūrės į tave ir stengsis atrasti, ką sakai blogai. Jis niekada tavim nepatikės. O kitam iškart „prilipsi“ – nesvarbu, ką sakysi, jis linksės galva, priims ir sveiks.

Mūsų sąmonė labai daug ką gali. Kai kurie žmonės su metastazėmis išgyja vien dėl savo dvasinio stiprumo.

– O ar tikite, kad ligas sukelia mintys?

– Sutinku, kad taip gali būti. Niekas mūsų pasaulyje nepranyksta. Jeigu šitą kėdę sudeginsite, bus dūmų ir pelenų. Ši materiali forma pereis į kitą materialią formą. Tas pats ir su mintimis, kurias galvojame. Linksmos, šmeižikiškos, intymios mintys – jos visos kažkokiu būdu pasaulyje pasireiškia. Todėl ir sutinku, kad mintis gali sukelti ligą. Kodėl suserga „supersveiki“, aukšto intelekto žmonės, kuriems puikiausiai sekasi? Užtenka ilgą laiką pabūti įtemptoje atmosferoje ir jie suserga sunkiomis ligomis. Taip nutinka būtent todėl, kad blogos mintys kankina.

Kai dirbau slaugos ligoninėje, mačiau, kad pagyja tie, kurie tiki pasveikimu. Kalbu ne apie religinį tikėjimą, bet apie šviesą ir gerumą. Nepasveiksta tie, kurie niurzgos, visada nepatenkinti, pasiruošę tą patį kartot, skųstis ir verkt. O jeigu bobutė imasi tą savo senuką slaugyti ir ne su pykčiu, bet su meile jį tempia, užkrečia jį tikėjimu – žiūrėk, jis ir atsistato. Tik nežinia, kam nuo to geriau. Būna, paralyžiuotas lieka, abu vargsta.

Vis dėlto yra dar kažkoks medicinos ir fizikos nenustatytas laukas, kuris mus visus veikia. Rytų medicinos kryptys, kurios kelis tūkstančius metų senesnės už Vakarų mediciną, daug plačiau tai ištyrė. Mes, Vakarų medicinos atstovai, tai dar sunkiai „įsikertam“.