Mokslo ir technologijų pasaulis

Kintant vyriškumo sampratai, daugelis vyrų atsiduria sumaištyje – viena vertus, norisi atrodyti „kietam“, kita vertus, moterys iš jų tikisi daugiau švelnumo. Suderinti šiuo dalykus gali būti sudėtinga, LRT RADIJUI teigia paramos fondo „Jaunimo linija“ direktorius Paulius Skruibis. Pasak jo ir „Jaunimo linijos“ Vilniaus padalinio vadovo Antano Grižo, noras būti „tikru“ vyru tampa ne vienos savižudybės priežastimi.

– Norėčiau jūsų paklausti ne kaip psichologų, bet kaip vyrų. Ar esate turėję minčių apie savižudybę?

P. Skruibis: Be abejo. Manau, kad kiekvienas jų turėjome.

A. Grižas: Nesu rimtai galvojęs ar planavęs, bet tokių minčių man kildavo – daugiausia paauglystėje.

– Koks kelias nuo minties apie savižudybę iki veiksmo?

P. Skruibis: Kaip minėjo Antanas, daugeliui žmonių yra kilę minčių. Manau, kad daug visko turi nutikti, kad tos mintys taptų ketinimais, planais arba veiksmais. Savižudybė – procesas, kuris trunka labai ilgai. Jei žmogų mažai pažįstame, matome tik to proceso pabaigą ir dažnai darome nepagrįstas išvadas. Savižudybė dažniausiai būna labai ilgas procesas, prasidedantis dar vaikystėje, o jam įtakos gali turėti nuostatos, mintys, gyvenimo įvykiai.

Intuityviai jaučiame, kad savižudybė yra prieš savisaugos instinktą. Jei žmogus ilgai patiria sunkumų, išgyvena neviltį, jis, ieškodamas, ką daryti, gali imti pratintis prie minties apie savižudybę arba žaloti save po truputį, kad pamažu įgytų gebėjimą nusižudyti.

– Po jau įvykusių savižudybių dažnai tenka girdėti, kad tai buvo netikėta. Ar dažnai savižudybes artimieji vertina kaip netikėtą dalyką?

A. Grižas: Taip būna ne visada. Pastebime, kad žmonės, kurie bando žudytis arba nusižudo, turi nuostatą, jog atvirai pasakoti apie savo sunkumus ar prašyti pagalbos yra kažkas gėdingo ar netinkamo, t. y. aš turiu susitvarkyti pats, negaliu kitų apkrauti, kiti vis tiek nepadės ir t. t. Tokios nuostatos būdingos ir vyrams, ir moterims, tarp vyrų jos dar griežtesnės. Kalbant apie paplitusius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus, moterims dažniau leidžiama būti silpnoms, pažeidžiamoms, palūžusioms, o vyrai privalo patys susitvarkyti ir į nieką nesikreipti pagalbos.

– Skaičiau, kad vyrai nusižudo maždaug penkiskart dažniau nei moterys. Ir taip yra ne tik Lietuvoje. Kodėl?

P. Skruibis: Santykis yra skirtingas. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos šalyse jis yra 4 : 1. Lietuvoje jis dar didesnis –  6 : 1. Skirtingose amžiaus grupėse jis irgi nėra vienodas. Kaip vieną priežasčių (ji nepaaiškina visko, bet yra svarbi) išskirčiau tai, kad vyrai renkasi žiauresnius savižudybės būdus. Dėl to moterys dažniau mėgina nusižudyti, o vyrai dažniau nusižudo. Tokia tendencija yra visame pasaulyje, išskyrus kelias šalis, pavyzdžiui, Kiniją, kurioje moterys kaip savižudybės būdą renkasi pesticidus. Ten vyrų ir moterų savižudybių skaičius netgi šiek tiek didesnis nei vyrų. Bet yra ir kitų veiksnių.

A. Grižas: Kaip jau minėta, Lietuvoje vyrai maždaug 5–6 kartus dažniau nusižudo, bet moterys keliskart dažniau bando nusižudyti. Tai parodo, kad vyrai gali išgyventi netgi didesnę neviltį. Vieni nori gyventi, o kiti nebemato vilties. Kalbant paprasčiau, moterys galbūt dažniau sau gali leisti pažiūrėti, kas bus, t. y. galbūt nutrauksiu savo sąmonę, bet jei atsigausiu – bus, kaip bus. Bet vyrai nebemato kelio atgal, nežino, kaip juos priims, jeigu jie visgi išgyvens.

– Apie kokius sunkumus daugiausia prabyla į „Jaunimo liniją“ paskambinę vyrai, jau turintys minčių apie savižudybę?

P. Skruibis: Labai priklauso nuo amžiaus. Visoms amžiaus grupėms, abiem lytims būdingi sunkumai ir santykių problemos. Tai gali pasireikšti skirtingai ir galbūt neatitinka stereotipo, kad santykiai labiausiai turėtų rūpėti moterims – vyrams jie rūpi ne mažiau. Santykiai yra dažniausia tema, kuria mes kalbame.

– Yra daug stereotipinių įsivaizdavimų, pavyzdžiui, kad į „Jaunimo liniją“ dažniausiai skambina moterys.

A. Grižas: Skambina panašus skaičius vaikinų ir merginų.

– Kokios dar priežastys leistų paaiškinti, kodėl vyrai nusižudo dažniau?

A. Grižas: Visi mes esame pažeidžiami ir galime patekti į krizę. Stiprus ne tas, kuris mano, kad gali viską vienas įveikti, bet tas, kas ryžtasi paprašyti pagalbos. Šiuo požiūriu vyrai pažeidžiamesni, nes iš jų tikimasi, kad jie susitvarkys, taps nepriklausomi ir dar palaikys kitus. Dėl to vyrai daug dažniau susilaikys ir neieškos pagalbos netgi patekę į kritinę situaciją. Į krizę patenkame visi, bet elgiamės skirtingai.

– Kuo ypatingas vyrų požiūris į krizinę situaciją ir problemos sprendimo būdus?

P. Skruibis: Reikėtų vengti tokių kategorijų, kaip „silpnumas“ ir „stiprumas“. Dažnai kalba eina apie tai, ar aš leidžiu sau kažką jausti, ar ne. Vyrai mano, kad kažko jausti jie negali. Bet nuo to jie stipresni netampa. Priešingai – tai gali pagilinti problemą, nes ignoruodamas dalį savo pasaulio, išgyvenimus tampi pažeidžiamesnis.

Dar manoma, kad, jeigu apie tai su kažkuo kalbuosi, dalinuosi, aš jaučiuosi silpnas, pažeidžiamas, todėl neva turėčiau to vengti. Jei galiu su kažkuo kalbėtis, dar nereiškia, kad esu vargšelis, kurį reikia tempti iš duobės. Manau, kad vyrai dažniau tai priima kaip vargšelio, kuriuo turės rūpintis kiti, vaidmenį. Blogai, kad kalbėjimas ir dalijimasis savo išgyvenimais suvokiamas kaip silpnesniojo vaidmuo.

– Kitas dalykas – pačius jausmus priimame kaip kažkokią silpnybę, nors manau, kad tai nėra silpnumo požymis. Mes dažnai pasiklystame stereotipuose.

A. Grižas: Prisimenu savo vaikystę mokykloje, kai per pertraukas visi lakstėme koridoriais. Jei kelios merginos eina vorele, susikibusios – viskas gerai. Bet jei keli vaikinai nuspręs taip vaikščioti, jie sulauks homofobiškų replikų. Mūsų visuomenėje lyčių stereotipai griežti abiem lytims. Tačiau vyriškumo stereotipai yra antiemociniai. Vyras bijo būti palaikytas homoseksualiu, jei parodys turįs artumo, švelnumo poreikį. Tokia baimė, nors ir nebyli, tvyro labai dažnai. Atlikta daug tyrimų, kurie rodo, kad tarp jaunimo, paauglių labiausiai nerimaujama dėl savo lytinės tapatybės, orientacijos. Šis veiksnys irgi labai svarbus. Turime tokius vyriškumo ir moteriškumo stereotipus, kurie padaro mus įkaitais ir neleidžia būti tiesiog savimi.

P. Skruibis: Iš artimųjų teko girdėti, kad tas žmogus, kuris nusižudė, atrodė stiprus ir viską sugebantis. Tai – spąstai, į kuriuos patenka žmogus, norintis būti „kietas“, atitikti savo ar visuomenės vyriškumo standartą. Bet paskui tai tampa spąstais, nes, susidūręs su didesniais iššūkiais, žmogus jų neatlaiko. Jis galvoja, kad būtų geriau, jei būtų leidęs sau kartais paliūdėti, gal netgi paverkti, pakalbėti apie problemas su kitais. Tas bandymas bet kokia kaina išlikti „tikru“ vyru žmogų padaro labai pažeidžiamą ir nelankstų. Dėl to verta kvestionuoti vyraujančius stereotipus.

Labai svarbus finansinės gerovės aspektas. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse daugybė vyrų mano, kad jie turi būti šeimos išlaikytojai, daug uždirbti. Mano konsultacijas lankė vienas vaikinas, kuris sakė, kad negali eiti į pasimatymą, nes neturi automobilio. Tokie standartai netikslingi – juk daugybei merginų visai nereikia tos mašinos. Bet vaikinas buvo įsitikinęs, kad be automobilio neturės jokių perspektyvų. Dėl tokios naštos ekonomikos krizės labiausiai paveikia vyrus. Be abejo, kartais psichologinę naštą dėl finansinės gerovės užkrauna kiti žmonės.

– Kaip jūs suprantate vyriškumą?

A. Grižas: Apie tai daug mąstau ir kalbu, su tuo dirbu. Dirbu su savimi, bet vis tiek kas nors man kartais tarsi pasako „būk vyras“ arba „ką, nebūsi vyras?“. Tada sukirba kažkoks menkavertiškumas, ir kartais aš pagalvoju, ar tikrai esu pakankamai vyriškas, ar kažką turiu įrodyti. Šia tema nekalbėčiau, jei pats nepatirčiau, kaip dažnai „tikro“ vyro reikalavimai varžo gyvenimą.

P. Skruibis: O ką reiškia „tikras“ vyras? Aš esu toks, koks esu. Nematau prasmės žiūrėti į vyriškumą per susikurtų įsivaizdavimų prizmę. Juolab kad tie įsivaizdavimai labai skirtingi tarp žmonių, jau nekalbant apie skirtingus laikotarpius ir kultūras.

– Kokie stereotipai vyrams kelia daugiausia įtampos?

P. Skruibis: Manau, kad jausmų nepripažinimas. Tai tikrai veda į sunkumus, kai neigi dalį savęs. Ar esi moteris, ar vyras, ar suaugęs žmogus, ar vaikas – tu turi jausmų, ir čia nėra nieko blogo.

– Ko vyrai neleidžia sau jausti?

A. Grižas: Sunku pripažinti liūdesį, vienatvę, artumo poreikį.

P. Skruibis: Be to, kinta vyriškumo samprata. Viena vertus, norisi jaustis „kietam“. Kita vertus, šiuolaikinėje visuomenėje iš vyrų moterys tikisi ir daugiau švelnumo. Tad kaip tai suderinti? Iš sumaišties kyla krizės.

– Ko gi reikia vyrams?

P. Skruibis: Nežinau, ar pavyktų išskirti tai, ko reikia vyrams. Visiems reikia bendravimo, artumo, galimybės pasidalinti išgyvenimais, kai būna sunku. Visiems reikia jausti savo jausmus, nesvarbu, ar esi vyras, ar moteris. Bet vyrams tai daryti sunkiau.

– Kaip esantiems greta vyrų atpažinti, kad jiems prasta nuotaika? Kokius įspėjamuosius ženklus siunčia vyrai?

P. Skruibis: Vyras gali daugiau kalbėti mirties tema, užsiminti, kad jau pavargo ir nebemato prasmės ar vilties. Taip pat gali būti pasikeitęs elgesys – žmogus gali tapti liūdnesnis, irzlesnis, pasyvesnis ir t. t. Vyrai dažnai renkasi destruktyvius įveikos būdus, pavyzdžiui, alkoholį ar narkotikus, dėl ko tvarkytis su emociniais sutrikimais tampa dar sunkiau. Jei žmogus elgiasi ypač rizikingai, pavyzdžiui, greitai laksto automobiliu, tai irgi gali būti ženklas.

– Kaip patartumėte reaguoti artimiesiems?

A. Grižas: Nemanau, kad tokiais atvejais su vyrais reikėtų bendrauti kitaip nei su moterimis, visada labai svarbus lygiavertiškumo principas. Niekas nenori būti vertinamas kaip silpnesnis, vargšelis ir t. t. Kartais net ir norint gero, siekiant padėti kitam žmogui, galima pernelyg įsijausti į globėjo vaidmenį – maždaug, tu esi vargšas ir aš tavimi pasirūpinsiu. Vyrai į tai gali reaguoti dar jautriau nei moterys. Reikia suvokti, kad, jei aš noriu padėti, man visiškai nebūtina tapti globėju. Užtenka kalbėti apie tai, kas vyksta, kaip spręsti problemą. Tikrai nebūtina vienam užimti stipriojo, kitam – silpnojo pozicijos. Tai turi būti daroma lygiavertiškai.

– Mūsų klausytoja teigia, kad šeimoje turėtų vyrauti tradiciniai lyčių vaidmenys: vyras turėtų uždirbti, o žmona – rūpintis vaikais. Anot jos, būtent per mažas motinos dėmesys yra viena iš problemų, kylančių vaikams ir paaugliams, priežasčių.

P. Skruibis: Pasaulis keičiasi, ir šių tradicinių vaidmenų nenori priimti nei moterys, nei vyrai. Pasimetimas tarp ankstesnių ir šiuolaikinių vertybių irgi yra viena sumaišties priežasčių. Norėdami tai įveikti, žmonės neretai įninka į alkoholį. Taip noras bet kuria kaina išlikti per atstumą nuo savo jausmų kelia dar didesnes problemas.

– Kokią žinią norėtumėte siųsti mūsų klausantiems vyrams, kurie šiuo metu išgyvena sunkų metą?

A. Grižas: Sau ir kitiems (ne tik vyrams) visąlaik linkiu, kad būtų atsisakyta tokių stereotipų, kaip „tikras“ vyras. Jų atsisakę (tiek auklėjant vaikus, tiek bendraujant su draugais, pažįstamais), mes jau užsiimsime savižudybių prevencija, nes nebeskatinsime ydingų stereotipų. O vyrams norėčiau palinkėti nebijoti kalbėti šiomis temomis, su kažkuo pasitarti, pasidalinti išgyvenimais, pripažinti, kad turi jausmus. Pradėti reikėtų su artimiausiais žmonėmis, bet tai daryti tikrai verta. Tai dovana ne tik tam, kuris pasidalina jausmais, bet ir aplinkiniams, nes toks žingsnis drąsina kitus.

P. Skruibis: Linkėčiau neklijuoti sau etikečių. Tokios etiketės, kaip „silpnas“ ar „stiprus“, – nereikalingos. Jos tik pagilina problemas. Jausmai yra tokie, kokie yra. Jie yra reikalingi, padeda gyventi, įveikti sunkumus.

Agnė Kairiūnaitė, LRT Radijo laida „Čia ir dabar“