Mokslo ir technologijų pasaulis

Kol kas dar negyvename tokioje epochoje, tačiau koks bus pasaulis, kai nebeliks veiksmingų priešnuodžių?

Auksinė antibiotikų era pakeitė pagrindines žmonių mirties priežastis – infekcijas – vėžiu ir širdies bei kraujagyslių sistemos ligomis. Šiuo metu mes vis dar galime išgydyti didžiąją dalį infekcijų, nes tik kelios jų yra atsparios paskutinei antibiotikų kovos linijai – kolistinams.

Tačiau patirtis rodo, kad ir tai pasikeis, nes atsparumas kolistinams auga Kinijoje ir Jungtinėse Valstijose, rašo „IFLScience!“ Tuo metu, kai skiriami apdovanojimai už naujus mokslinius kovos su atsparumu antibiotikams tyrimus, ūkininkai kritikuojami dėl per didelio antibiotikų naudojimo auginant galvijus, gydytojai – dėl per dažno antibiotikų skyrimo, o farmacijos kompanijos – dėl per menkų investicijų.

Apie naujai sukurtus antibiotikus beveik nebepranešama. Kai kas mano, kad ateityje mus išgelbės technologijos ir net senų gydymo būdų atgaivinimas. Kiti jau ima kalbėti apie tai, kad būtina priemonių imtis dabar, kad išsigelbėtume.

Mes kol kas dar negyvename poantibiotikinėje eroje, tačiau koks bus pasaulis, kai nebeliks veiksmingų antibiotikų? Tam, kad tai įsivaizduotume, mums tereikia grįžti 70 metų atgal, kuomet prasidėjo auksinė antibiotikų atradimo era nuo penktojo iki septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, kai infekcijos buvo pagrindinė žmonių mirties priežastis. Tačiau tos ligos vis dar egzistuoja ir kai kurios jų tapo dar agresyvesnės ir atsparios ne vienam, o keliems antibiotikams. Ir labiausiai dėl to kaltas mūsų perteklinis antibiotikų naudojimas.

Tačiau visuomenė taip pat pasikeitė nuo tada, kai atsirado antibiotikai. Mūsų yra daugiau ir gyvename arčiau vienas kito, nes miestai augo ir vis daugiau žmonių į juos atvyko iš kaimo vietovių. Daugiau žmonių gyvena švarioje visuomenėje, kuri, kaip tai ironiškai beskambėtų, iš dalies ir kalta dėl mūsų neatsparumo infekcinėms ligoms.

Naujos ligos (o kartais ir vėl atsiradusios senosios) darė didžiulę įtakos mūsų gyvenimui per pastaruosius kelis dešimtmečius. Legioneliozė, Laimo liga, Weilo liga, itin patogeniška E. Coli bakterija ( paprastai „draugiškai“ gyvenanti mūsų žarnyne, tačiau galinti tapti mūsų pikčiausiu priešu). Visos šios ligos galiausiai taps atsparios antibiotikams.

Be antibiotikų kai kurios senos ligos, kurios iki šiol nekėlė rimtos grėsmės, taps mūsų tyliaisiais žudikais. Sparčiai išplis tuberkuliozė. Plaučių uždegimas taps masiniu žudiku, ypač senyvo amžiaus žmonių.

Organų transplantacija iš esmės taps neįmanoma, nes be antibiotikų dėl imunosupresantų, kurie būtini tam, kad mūsų organizmas neatmestų persodinto organo, tapsime visiškai neatsparūs infekcijoms. Net paprasčiausias apendikso pašalinimas vėl taps gyvybei pavojinga operacija, nes visos operacijos bus pavojingos gyvybei dėl itin tikėtino kraujo užkrėtimo.

Atsparumas antibiotikams

Ironiška, bet mes nebesijaudintume dėl atsparumo antibiotikams: gydytojai nebeskirtų antibiotikų, nes jie paprasčiausiai nebebūtų efektyvūs. Dažnai girdimas argumentas, jog mažesnis antibiotikų naudojimas sumažins atsparumą jiems. Tačiau jeigu įsivaizduojame, jog visiškai nenaudodami antibiotikų panaikintume atsparumą jiems ir sukurtume pasaulį, kur vėl galėtume juos naudoti, tai tikrai klystame.

Trumpam pamirškime argumentą, jog milijonai, ir gal net milijardai, žmonių mirtų, jeigu nebūtų naudojami antibiotikai, nes tokia pati prognozė galiotų ir tokiu atveju, jeigu mes naudotume neefektyvius antibiotikus. Atsparumas jiems vis tiek niekur visiškai nedingtų, nes nedidelis kiekis genų vis tiek išgyventų natūraliose bakterijų populiacijose. Jeigu ateitų tas metas, kai būtų vėl saugų naudoti antibiotikus, atsparumas jiems vėl išaugtų ir dar greičiau. Dirva, vanduo, apskitai visa aplinka išliktų atsparumo rezervuaru, pasirengusiu vėl išsilieti ir vėl paversti antibiotikus neefektyviais.

Poantibiotikinė distopija

Taigi, kaip pasikeistų visuomenė poantibiotikinėje eroje? Ar ir toliau sveikintumėmės su žmonėms paduodami jiems ranką ir apsikabindami ar laikytumėmės vienas nuo kito per rankos ilgį ir vienas į kitą žvelgtume įtariai? Ar ir toliau skraidytume lėktuvais, kuriuose nuolat cirkuliuoja tas pats oras, kas, kaip žinoma, didina infekcijų riziką?

Ar dar norėtume važiuoti traukiniu, autobusu ar automobiliu? O gal nuolat dėvėtume kaukes ir vilkėtume specialius apsauginius kostiumus? O gal visuomenė susiskaldytų į sveikus ir nelabai sveikus? O galbūt susivienytume naujų vaistų ir gydymo būdų paieškas?

Štai kaip skamba psichologo Kevino Fondo atsakymas: „Jeigu nenorime grįžti į laikus, kai dar nebuvo antibiotikų, ir žmonių mirtingumas buvo didžiulis, turime imtis ryžtingų priemonių, nes būtų nedovanotina iššvaistyti tą privalumą, kurį tik neseniai įgijome prieš mikroorganizmus kovoje dėl mūsų gyvybės.

Lėtai, bet užtikrintai visame pasaulyje suvokiama, kad tai ne repeticija ir kad premjera jau praėjo. Nacionalinės vyriausybės ima ieškoti sprendimo būdų, tačiau tuo pat metu joms tenka kovoti ir su kitomis grėsmėmis, kaip, pavyzdžiui, Zika virusas. Šiaip ar taip, mes visi – ir valdžia, ir paprasti žmonės – turime apie tai galvoti ir imtis priemonių, kol dar nevėlu.