Mokslo ir technologijų pasaulis

Norint būti teisiu visuomenės akyse, visai nebūtina būti teisiu iš tiesų. Kaip mažumos formuoja visuomenės nuomonę.

Maždaug penktame amžiuje prieš mūsų erą Atėnuose susiformavo nauja, – tuo laiku revoliucinė – politinė sistema. Ji suteikė vienodas politines teises visiems žemės turintiems ir nevergaujantiems Atėnų vyrams. Šis penktadalis polio gyventojų turėjo vienodas teises dalyvauti savo miesto valstybės politiniame gyvenime, nepaisant turimo išsilavinimo ar socialinės padėties. Visi jie galėjo balsuoti. Taip pat galėjo būti išrinkti užimti valdišką postą. Bet manoma, kad labiausiai jie vertino savo teisę pasisakyti – dalyvauti viešuose politinėse diskusijose ir debatuose.

Siekiant palenkti daugumą Atėnų vyrų savo pusėn, išsivystė įtikinamo šnekėjimo – retorikos – menas. O kad šnekos būtų ne vien įtikinamos, bet ir pagrįstos, jos turėjo paklusti formalioms taisyklėms, nusakančioms argumentų formulavimą ir teisingą jų naudojimą išvadoms gauti – logikai. Ši sistema neatlaikė išbandymo laiku (ją palengva išstūmė oligarchija), tačiau būtent Atėnų demokratija paklojo šiuolaikinės vakarietiškos demokratijos sistemos pamatus.

Idealizuodami įsivaizduojame, kad senais laikais Atėnų Agoroje (pažodžiui „atvira susirinkimų vieta“) susirinkdavo protingi barzdoti vyrai (tokie kaip Sokratas, Platonas ir Aristotelis), išklausydavo vienas kito argumentus ir, atsižvelgdami į juos, priimdavo sprendimus. Anų laikų nuomonių dinamikos išnagrinėti veikiausiai nepavyks, bet šiais laikais nuomonių dinamiką galime stebėti ir stebėdami spėti, kas iš tiesų nulemia viešųjų debatų baigtį. Vienas žinomiausių fizikų, dirbančių šioje srityje, yra prancūzas Seržas Galamas (Serge Galam), kurio kelis darbus ir juose gvildenamą mintį pabandysiu apžvelgti šiame tekste.

Įžanginiame darbe Seržas Galamas išskiria tris didelio atgarsio sulaukusius įdomius ir skirtingus viešųjų debatų atvejus: evoliucijos klausimą (daugiausiai JAV), žmogaus sukeltos klimato kaitos klausimą ir vakcinavimo nuo H1N1 (kiaulių gripo) viruso).

Evoliucijos ir klimato kaitos klausimai ypatingi tuo, kad šių esminių mokslo problemų charakteringų pokyčių laiko mastelis labai didelis. Norint patikimai patikrinti šiuos klausimus aiškinančias teorijas, tektų palaukti kelis tūkstančius ar net kelis milijonus metų. Tad, ir surinktų istorinių duomenų yra gana nedaug, ypač jei lyginsime su fizika ar chemija. Pavyzdžiui, vienas ilgiausiai trunkančių, vis dar tebesitęsiančių ir gerai žinomų eksperimentų yra „Dervos lašo“ eksperimentas, pradėtas dar 1927 metais. Per 89 metus buvo stebėti vos 9 atvejai, kai krito dervos lašas. Šis eksperimentas savotiškai įdomus, bet jis nieko nauja iš esmės atskleisti neturėtų – medžiagų klampumas yra neblogai suprastas reiškinys. Tuo tarpu ilgalaikiai klimato kaitos ir evoliucijos eksperimentai bei stebėjimai padėtų atskleisti esminius šių klausimų aspektus. Mokslininkai bando apeiti šias problemas, naudodami kompiuterinį modeliavimą, bet šis, savo ruožtu, vis tik turi kažkuo remtis ir būti sulyginamas su tikrove. Mokslinė diskusija šiais klausimais dar nėra užbaigta, o viešoji – perpildyta emociniais ir religiniais argumentais.

Ginčai dėl evoliucijos teorijos garsiausiai buvo ir tebėra girdimi JAV. Aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje religingi amerikiečiai intensyviai kovojo už tai, kad kreacionizmo teorija ir toliau išliktų JAV mokyklų mokymo programose kaip mokslinė evoliucijos teorija (greta Darvino evoliucijos teorijos). Tas buvo daroma nepaisant to, kad kreacionizmo teorijos neatitikimas mokslui buvo gerai žinomas. 1987 metais šiuos debatus užbaigė JAV Aukščiausias teismas, kuris nusprendė, kad kreacionizmo teorija negali būti dėstoma kaip mokslinė teorija JAV mokyklose. Prie šių ginčų vėl buvo grįžta šio amžiaus pradžioje, nes atsirado nauja kreacionizmo forma pavadinta „Protingo sumanymo“ teorija. Taip kreacionizmo teorija trumpam buvo grįžusi į kai kurias JAV mokyklas, bet netrukus pasipylė teismai ir „Protingo sumanymo“ teorija buvo teisiškai pripažinta kreacionizmo teorijos forma, tad ir neleistina dėstyti JAV mokyklose. Šiuo metu pavienės diskusijos vis dar įsiplieskia, bet, bent jau JAV, yra gana greitai nugesinamos. Už JAV ribų diskusijos retesnės, nors Europos komisija buvo paskelbusi, kad įvairios kreacionizmo teorijos formos neturėtų būti pateikiamos kaip mokslinės teorijos Europos mokyklose. Galima būtų sakyti, kad mokslo šalininkai teisine prasme laimėjo šiuos debatus, bet dalies žmonių palenkti savo pusėn taip ir nesugebėjo – kreacionizmo šalininkų vis dar esama. Seržas Galamas spėja, kad taip galėjo nutikti dėl to, kad mokslo šalininkai buvo linkę daugiau šnekėti (su visuomene) apie Darvino evoliucijos teoriją kaip moksliškai išbaigtą teoriją, o ne apie tai, kad kreacionizmo teorija neturi jokių moksliškumo požymių.

Diskusija apie klimato kaitą iš esmės vyko panašiai kaip ir ginčai dėl evoliucijos teorijos. Tik buvo mažiau teisinių aspektų. Keli esminiai panašumai:

Seržas Galamas išskiria ir kelis skirtumus:

Kiaulių gripo vakcinų vajus prasidėjo 2009 metais, kai Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė pirmąją pandemiją nuo 1968 metų. Dalis Vakarų valstybių masiškai pirko vakcinas, nes įprasto sezoninio gripo vakcinos buvo nelabai veiksmingos prieš H1N1, ir siūlė nemokamai skiepytis savo piliečiams. Piliečiai tuo tarpu į vakcinaciją nuo H1N1 pažiūrėjo gana skeptiškai. Pavyzdžiui, Prancūzija nusipirko 90 milijonų dozių, o pasiskiepijo vos 6 milijonai Prancūzijos piliečių. Tai galima paaiškinti keliomis racionaliomis priežastimis. Visų pirma, vakcina buvo sukurta, kai jau buvo aišku, kad liga nėra tokia pavojinga, kaip buvo baiminamasi iš pradžių ir panika palengva silpo. Visų antra, vakcina buvo naujai sukurta ir mažai išbandyta, tad buvo girdima nuomonių, kad sveikatai ji gali sukelti rimtesnį pavojų nei apsaugą. Visgi, JAV mokslininkų duomenimis, jei skiepijimo kampanija JAV būtų pradėta bent 2 savaitėmis anksčiau, tai būtų padėję išsaugoti papildomas 300 gyvybių ir išvengti maždaug milijono mirtimi nesibaigusių susirgimų.

Turėdamas mintyje šį kontekstą (kurį kuklus šio teksto autorius papildė kiek naujesne informacija) Seržas Galamas iškėlė kelis klausimus:

Atsakymus į visus šiuos klausimas Seržas Galamas gavo, padaręs vieną elementarią prielaidą: dalis žmonių užsispyrę teigia savo tiesas ir taip „susidoroja“ su opozicija. Iš pradžių jis suformulavo elementarų agentų modelį, kuriame visi žmonės (juos atitinkantys agentai) gali keisti nuomonę. Šie agentai susitinka po tris (grupės formuojamos atsitiktinai) ir aptaria klausimą. Po diskusijos visi trys agentai pakeičia savo nuomonę, kad ji atitiktų daugumos nuomonę. Šio elementaraus modelio dinamika akivaizdi. Jeigu „už“ yra daugiau nei 50% visų agentų, tai daugeliu atvejų visi agentai bus „už“, priešingu atveju, dauguma bus „prieš“. Jeigu lygiai 50% visų agentų bus „už“, tai galutinį rezultatą lems atsitiktinumas.

Tačiau šis modelis yra vis dar per daug paprastas – jis paaiškina visuomenės nuomonės susivienodinimą, bet nepaaiškina, kaip ji gali pasikeisti. Siekdamas į tai atsižvelgti, Seržas Galamas pasiūlė įterpti kelis savo nuomonės nekeičiančius agentus. Kitaip tariant, žmones, kurie savo nuomonės nepakeis nepriklausomai nuo priešingų argumentų. Jis pastebėjo, kad tokių agentų buvimas veikia rezultato keitimosi ribą. Turint pakankamai aktyvų ir atkaklų palaikytojų būrį, laimėti galima net jei tavo nuomonę palaiko vos 10-20% (ir net mažiau) visų agentų.

Remdamasis šiuo modeliu, Seržas Galamas padarė išvadą, kad evoliucijos teorijos ir klimato kaitos atveju mokslininkai sugebėjo efektyviai pabūti tais „užsispyrusiais“ agentais ir teigiamai paveikti visuomenės nuomonę. Nors, jo teigimu, tokia elgsena nėra ypatingai etiška. Tuo tarpu kiaulių gripo atveju mokslininkai nesugebėjo sukoncentruoti savo pajėgumų ir tinkamai „užsispirti,“ tad vakcinavimo nuo kiaulių gripo lygis buvo gan žemas.

Prieš keletą metų, dar nežinodamas apie Seržas Galamo darbus su „užsispyrusiais“ agentus, aš kartu su savo studentu praktikantu (finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba) bandžiau įterpti juos į kitą modelį. Mano nagrinėtame agentų „bandos jausmo“ modelyje, priešingai nei Galamo modelyje, „užsispyrusių“ agentų efektas gali būti gerokai didesnis. Mano nagrinėtame modelyje, norint pastebimai paveikti kitų agentų nuomonę, pakanka tam tikro skaičiaus, o ne tam tikro procento, agentų. Šiuos rezultatus kiek labiau techniškai, tačiau su interaktyvia programėle, buvome aprašę viename iš Rizikos fizikos tinklaraščio tekstų.

Bendras teksto moralas paprastas – jeigu norite laimėti debatus, tai turėkite daug užsispyrusių bendraminčių, kurie pasakos kokia nuostabi jūsų visų pozicija. Visų likusių individų veikiausiai neįtikinsite, bet gauti plačiosios visuomenės palaikymą tai turėtų padėti kuo puikiausiai.

Aleksejus Kononovičius
VU Teorinės fizikos ir astronomijos instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas