Mokslo ir technologijų pasaulis

Pasaulis žavisi Japonijos gyventojų drausmingumu ir atsidavimu darbui. Tačiau kas penktas Tekančios Saulės šalies pilietis persidirba ir rizikuoja mirti dėl silpnos sveikatos. O dalis jų iš nevilties nusižudo.

Situacija Japonijoje tokia bloga, kad jau sukurtas ypatingas žodis apibūdinti mirtį dėl per didelio darbo krūvio, – „karoshi“.

Spalio mėnesį Japonijos vyriausybė paviešino pirmąją baltąją knygą apie „karoshi“. Pasak dokumento, 22,7 proc. įmonių darbuotojų kas mėnesį dirbdavo 80 ar daugiau valandų, negu turėjo, – peržengus šią viršvalandžių ribą kyla rimtas pavojus fizinei ir psichikos sveikatai.

Daugiau nei penktadalis įmonėse dirbančių japonų persitempia ir kenčia dėl sveikatos sutrikimų, bet darbo nekeičia. Kodėl?

Patys japonai ir ten gyvenantys lietuviai pasakojo, jog su tuo susijusi ne tik išskirtinė šalies kultūra, bet ir priežastys, kurios būdingos visam pažangiam pasauliui.

Konkuruoja ir studentai

Kodėl japonai neišlipa iš užburto persidirbimo rato, „Lietuvos rytui“ papasakojo Tokijo užsienio studijų universitete magistrantūroje studijuojanti lietuvė Justina Kiviliūtė.

Anot J.Kiviliūtės, apie 20 proc. įmonių darbuotojų kas savaitę dirba 80–100 valandų, o japonai savo darbui yra ištikimi. Dauguma per visą gyvenimą dirba vos dviejose įmonėse. Be to, darbas savaitgaliais arba iki vidurnakčio niekam seniai nebekelia nuostabos.

Tačiau lietuvė teigė, kad oficialią statistiką derėtų vertinti su žiupsneliu skeptiškumo. Ji gali būti klaidinga, nes baimė netekti darbo verčia dalį darbuotojų meluoti, kiek iš tikrųjų viršvalandžių jie dirba.

„Kalbant apie darbo kultūrą, Japonijos visuomenėje individualizmas arba asmeniniai norai, pageidavimai, nuomonės nėra išsakomi garsiai. Japonijoje privaloma „skaityti orą“ („kuuki o yomu“): suprasti, ko iš tavęs tikimasi, be pasakymo ir prisitaikyti prie grupėje vyraujančios nuomonės. Tai yra savaime suprantamas dalykas. Tad pasakyti savo viršininkui, kad nori atostogų ar išeiti iš darbo anksčiau, arba pasakyti „ne“, kai tavęs ko nors paprašo vyresnis kolega, – visiškai nesuprantamas dalykas. Neretai gyvenę užsienyje japonai kaltinami tuo, kad neturi šio „įgūdžio“, tad dažniausiai jie dirba užsienio firmose, kur darbo kultūra labiau vakarietiška“, – aiškino studentė J.Kiviliūtė.

Pasak lietuvės, studentų darbo paieškos („shuukatsu“) prasideda dar trečiame kurse ir vyksta visos šalies mastu nuo kovo iki vasaros pabaigos:

„Konkurencija labai didelė. Geriausių universitetų studentai greitai susiranda darbus, o likusieji griebiasi už šiaudo ir kur papuola, ten ir dirba.“

J.Kiviliūtė teigė, kad per „shuukatsu“ patiriamas stresas yra didžiulis, o savižudybės nėra retas įvykis. Bet net ir gavus gerą darbą tenka paplušėti už dyką.

Nors Japonijoje viršvalandžiai kompensuojami, taip pat egzistuoja „saabisu zangyo“ – neapmokami viršvalandžiai. Tai – tarsi savanoriavimas.

Viskas dėl šeimos

Tiesa, įmonės prisideda prie darbuotojų buto nuomos apmokėjimo, sumoka visos šeimos sveikatos draudimą, dalija įvairias nuolaidas, netgi bilietus į disneilendą. Tačiau kaip į darbuotojų persidirbimą ir viršvalandžių kultūrą reaguoja vyriausybė?

„Persidirbimas – akivaizdi problema, tačiau vyriausybė nesugeba kontroliuoti viršvalandžių įmonėse, nes tai yra „savanoriška veikla“. Pareikšti, kad kas nors netinka, yra savotiškas tabu. Tiesa, nepaisant savižudybių skaičiaus ir streso problemos, japonai uždirba daug. Dirbantis vyras sugeba išlaikyti savo namų šeimininkę žmoną ir vaikus, kurių išsilavinimas apmokamas iš savo santaupų. Dažnai su šeima gyvena seneliai ir visi aprūpinami iš vienos algos. Spaudimas dirbti viršvalandžius kyla ne tiktai iš darbovietės, bet ir iš šeimos“, – tvirtino J.Kiviliūtė.

„Vyriausybė gamina plakatus, kuriuose kalbama apie šią problemą, tačiau tai tėra propaganda, – aiškino Nacionalinės „karoshi“ aukų advokatų organizacijos generalinis sekretorius Hiroshi Kawahito. – Esminis iššūkis – sumažinti darbo valandų skaičių, o valdžia neįdeda pakankamai pastangų, kad pakeistų situaciją.“

Problemos vyriausybė suvaldyti nesugeba, o kompanijos to daryti nenori. Mažinti darbo apimtį įmonėms nenaudinga, o darbuotojų sveikata – ne prioritetas ir jų pačių problema.

Pasak konservatyviojo Japonijos laikraščio „Yomiuri Shimbun“, Tekančios Saulės šalis turi „blogiausius viršvalandžių standartus iš visų išsivysčiusių šalių“, o papildomas darbas net nepadidina našumo.

„Japonijoje nėra reta, kad į ketvirtąją dešimtį įžengę žmonės patirtų širdies smūgį“, – kalbėjo H.Kawahito.

Stumia link bedugnės

Kasmet Japonijoje pranešama apie šimtus savižudybių, insultų ir širdies smūgių bei daugybę atvejų, kai nuovargis sukelia rimtų sveikatos sutrikimų.

Nuo 2014 metų kovo iki 2015 metų to paties mėnesio dėl persidirbimo mirė 1456 žmonės – sustojo širdis, patyrė insultą. Tačiau tikrieji mirčių nuo streso skaičiai greičiausiai klaidingi – jie, anot H.Kawahito, gali būti dešimt kartų didesni, nei pranešta.

Daugiausia nuo persidirbimo miršta vyrai, bet daugėja ir moteriškos lyties „karoshi“ aukų. Pernai gruodį nusižudė reklamų įmonės „Dentsu“ darbuotoja 24-metė Matsuri Takahashi, savo poste išbuvusi mažiau negu 9 mėnesius.

Priežastis? Nežmoniškas krūvis biure. Įmonė sumažino merginos departamento darbuotojų skaičių nuo 14 iki 6. O darbų kiekis liko toks, koks buvo.

„Mano dukra visiems pasakodavo, kad per savaitę iš viso miegodavo vos 10 valandų, – graudinosi M.Takahashi motina Yukimi. – Ji norėjo tik išsimiegoti. Kodėl ji turėjo mirti?“

Mergina socialiniuose tinkluose rašydavo: „Šefas sakė, kad po atostogų mano parengti dokumentai buvo mėšlas, aš esu fiziškai ir protiškai žlugusi“, „naktimis nemiegu, nes bijau, kad išauš rytojus“, „galbūt mirtis būtų laimingesnis sprendimas“.

Kas mėnesį merginai tekdavo dirbti daugiau nei šimtą papildomų valandų. Šventas nebūdavo net sekmadienis, o šefas reikalaudavo, kad išsekusi mergina visuomet atrodytų patraukliai.

„Japonams rūpi, ką apie juos mano visuomenė, jie darbą laiko vertybe, todėl negali sustoti, – savo nuomonę „Lietuvos rytui“ pareiškė daugiau nei 90 šalių koncertavęs muzikantas iš Japonijos Hideki Sakomizu. – Kai kurie žmonės net mano, kad persidirbti yra „kieta“. Žmonės dirba tiek daug, kad susidrumsčia protas ir jie pakelia ranką prieš save.“

Ištikimi savo kolegoms

Pernai liepą nusižudė ir 34 metų butų prižiūrėtojas Kiyotaka Serizawa. Jis dirbdavo po 90 valandų kas savaitę.

„Jo kolegas apstulbino, kiek jis dirbdavo, – pasakojo vyro tėvas Kiyoshi. – Jiems neteko matyti jokio žmogaus, kuris tiek aukotųsi ne savo, o kažkieno kito įmonės labui.“

K.Serizawa mėgino atsistatydinti dar metai iki mirties, bet jo šefas atsisakė patenkinti šį įnorį, atšovė Kiyotakai, kad jo pareiškimo nepriims. Darbštus ir ramus prižiūrėtojas savo pareigas ėjo toliau, nes nenorėjo sukelti nepatogumų bendradarbiams. Dažnai dėl tokio atsakomybės kolegoms jausmo japonai pluša ir viršvalandžius.

„Japonai labai rūpinasi savo kolegomis. Jeigu kiti dar turi darbų, nors darbo laikas jau pasibaigęs, dauguma nenori išeiti anksčiau nei kolegos. Jiems geriau būti kartu, dalintis darbu, kartu dirbti iki nakties. Galbūt tai yra japoniškas teisingumas – nejauku būti namie su šeima, kai kiti dar dirba“, –  pasakojo Tokijo universiteto doktorantas Hisashi Shigematsu.

Pasak H.Shigematsu, svarbu atkreipti dėmesį, jog situacija pamažu kinta, o už viršvalandžius Japonijos įmonės jau ima mokėti vis daugiau.

„Dabar situacija po truputį keičiasi: yra jaunų žmonių, kurie labiausiai rūpinasi savimi ir šeima, jiems kolegos nebe tokie svarbūs, – tvirtino H.Shigematsu. – Tačiau staiga pakeisti tradicijų neišeina. Manau, kad dabartinės darbo kultūros po 30–40 metų nebebus.“

Viso blogio šaltinis

Persidirbimas paliečia ne tik japonus, bet ir į Tekančios Saulės šalį atvykusius užsieniečius. Prieš porą savaičių darbo standartus nustatančios institucijos priėjo išvadą, jog 2014-ųjų balandį 27-metis filipinietis Joey Tocnangas mirė dėl to, kad persidirbo metalo liejykloje. Filipinietis turėjo kas mėnesi plušėti 122,5 papildomos valandos: J.Tocnango širdis neatlaikė streso, jo gyvybė užgeso gamyklos miegamajame.

Jis buvo vienas iš 210 tūkst. žmonių, kurie Japonijoje dirba pagal užsieniečių mokymo programą, – ji kritikuojama dėl to, kad darbuotojai gauna mažą atlyginimą ir beveik neturi teisių. J.Tocnangas didžiąją dalį savo atlyginimo siųsdavo į Filipinus šeimai paremti. Jam buvo likę trys mėnesiai iki grįžimo, o prieš pat mirtį jis kolegoms gyrėsi, jog vyks pirkti dovanos savo dukrelei.

„Darbovietėse priežasčių dirbti viršvalandžius visuomet yra ir bus, – tvirtino buvęs Kansajo universiteto profesorius Koji Morioka. – Niekas neverčiamas dirbti papildomai, tačiau visi jaučia, kad viršvalandžiai privalomi.“

Darbo savaitė Japonijoje oficialiai yra 40 valandų, tačiau niekas nesistebi, kai kasdien reikia dirbti po 12 ar daugiau valandų. Daugelis dirba papildomai, nes bijo blogo įvertinimo. Dauguma japonų kasmet gauna 20 laisvadienių, bet retas pasinaudoja bent puse jų. Mat atostogos laikomos tinginiavimu.

„Ilgos darbo valandos yra viso blogio Japonijoje šaltinis, – pareiškė K.Morioka. – Žmonės yra tokie užsiėmę, kad net neturi laiko pasiskųsti.“

Kaltas kapitalizmas?

Pasak rašytojo Tsuneichi Miyamoto, nežmoniškų viršvalandžių, nuolatinio persidirbimo ir darbuotojų išnaudojimo fenomenas atsirado kartu su kapitalizmu. XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje paauglės gamyklose kasdien dirbdavo po 15 valandų, susirgdavo cholera arba tuberkulioze ir dėl to netekdavo darbo. O po Antrojo pasaulinio karo kaip feniksas iš pelenų kylanti Japonija sėkmę grindė pasiryžimu dirbti daug ir be skundų.

Pirmoji mirtis dėl persidirbimo Japonijoje oficialiai užfiksuota 1969 metais, kai 29-metis laikraščių įmonės darbuotojas patyrė insultą. Aštuntajame dešimtmetyje nuo streso krintančių japonų pradėjo sparčiai daugėti. Mat darbuotojai siekė gauti didesnes algas ir todėl dirbdavo be saiko.

Po dešimtmečio Japonija džiūgavo tapusi antra pagal dydį pasaulio ekonomika: kad palaikytų inerciją, visi privalėjo dirbti papildomai. Tačiau to kaina buvo staigi verslininkų mirtis – tuomet žodis „karoshi“ skambėjo visoje šalyje.

Paskutinį XX a. dešimtmetį Japoniją ištiko krizė, o darbuotojai biuruose ir gamyklose dirbdavo ilgai, kad nebūtų atleisti. Vyravo didelė konkurencija, mat atsirasdavo žmonių, kurie buvo pasiryžę dirbti bet kokiomis sąlygomis ir už bet kokią algą.

„Karoshi“ aukų šeimos iš vyriausybės gali reikalauti kompensacijos. Savižudybės atveju artimieji gali kompensacijos prašyti, jei buvo dirbta daugiau negu 160 valandų viršvalandžių per mėnesį arba daugiau nei 100 valandų viršvalandžių 3 mėnesius iš eilės.

Nuo persidirbimo kenčia ir lietuviai

Nuo perdėto streso ir persidirbimo kenčia ne vien japonai, bet ir vakariečiai, ypač Rytų Europos gyventojai, įskaitant lietuvius. Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad polinkis į darboholizmą ypač paplitęs buvusiose sovietinėse šalyse.

„Persidirbimo kultūros galbūt nėra Prancūzijoje ar Ispanijoje, kur žmonės į darbą žiūri atlaidžiau, bet Rytų Europos šalyse – bent jau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – ta kultūra tikrai yra“, – aiškino G.Petronienė.

Pasak psichologės, persidirbti Lietuvoje yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, neseniai šalyje atsiradęs kapitalizmas paskatino godumą, o „noras užsidirbti žmogui dabar yra svarbiau už asmeninę gerovę, poilsį, savijautą“.

Antra, lietuvių mentalitetas ypatingas tuo, kad jie visuomet prioritetą teikė darbui, o laisvalaikis, poilsis, asmeninė nuotaika ir bendravimas iš viso nebuvo vertinama. Tiesa, Lietuvos jaunuoliai pradeda formuotis kitokias vertybes.

„Darbą ypač vertina vyresnioji karta ir žmonės, susiję su kaimu. Jaunesnioji karta yra kitokia, jai darbas ir materialiniai dalykai nebėra visokeriopa vertybė, – pasakojo G.Petronienė. – Jaunoji karta perka pramogas ir laiką, ją veikia europietiški vėjai. Bet lietuviai nuo kokių 35 metų yra darboholikų karta.“

Psichologė G.Petronienė tvirtino, kad nuolatos persidirbančius žmones ištinka chroniško nuovargio sindromas, kuris labai panašus į depresiją.

„Žmogus nebegali pailsėti per savaitgalį arba trumpas atostogas, visada jaučiasi pavargęs, jam sunku sutelkti dėmesį, atsiranda daug neigiamų emocijų, – kalbėjo psichologė. – Žmogus nebesugeba atsipalaiduoti: net jei turi laisvo laiko, jam į galvą lenda įkyrios mintys apie darbą. Jis pasidaro nerimastingas, pesimistiškas, mano, kad gyvenime nėra ypatingų džiaugsmų.“

Pasak G.Petronienės, darboholikams darbas tampa tarsi narkotikas, nes tikima, esą kuo daugiau dirbama, tuo didesnė tikimybė atkurti prarastą pasitikėjimą savimi. Taip pat sutrinka persidirbusiųjų valgymas ir miegas, sunkiausia užmigti naktį. Streso kankinamiems darboholikams iš Lietuvos psichologė patarė: „Iš anksto ryžtingai susimokėkite už atostogas.“

Ypač aktyvias, mat prie darbo įpratęs asmuo nesugebės pailsėti paplūdimyje ir nieko neveikdamas jausis blogai. „Lietuvoje nuo sovietinių laikų dar užsilikęs skurdas, tai yra viena Rytų Europos šalių atstovų persidirbimo priežasčių, – pabrėžė G.Petronienė. – 35–40 metų žmonės vis dar atsimena nepriteklių vaikystėje. Jie nori gyventi materialinėje gerovėje – vakarų europiečiams tai nebūdinga.“