Mokslo ir technologijų pasaulis

Ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­ti or­ga­niz­mai (GMO) – daž­nai gvil­de­na­ma te­ma tiek ži­nia­sklai­do­je, tiek svei­kos gy­ven­se­nos bei ap­lin­ko­sau­gos ra­te­liuo­se, ar tie­siog kal­ban­tis su drau­gais apie nau­­jau­­sia­­sias tech­no­lo­gi­­jas. Dau­­gelis, tik­riau­siai ir Jūs, apie GMO tu­ri­te vie­no­kią ar ki­to­kią nuo­mo­nę. Gal­būt tai svei­kin­ti­nas ir pa­sau­lį nuo ba­do gel­bė­sian­tis iš­ra­di­mas, o gal – ne­są­ži­nin­gas žai­di­mas su gam­ta ne pa­gal jos tai­syk­les?
Ta­čiau, ar tik­rai ži­no­me, kas gi iš tik­rų­jų tie mi­tais api­pin­ti GMO? Ar su­si­mąs­to­me, kas iš tie­sų la­biau­siai le­mia nuo­mo­nių apie GMO for­ma­vi­mą­si vi­suo­me­nė­je?

Genetinės modifikacijos gamtoje ir laboratorijoje

Nors dauguma turime susiformavę vienokį ar kitokį supratimą apie tai, kas yra „genetinė modifikacija“, skirtingiems žmonėms ir visuomenės grupėms tai kartais reiškia visai skirtingus dalykus.

Pavyzdžiui, iš mokslinės pusės, visi organizmai tam tikra prasme yra „genetiškai modifikuoti“. Kaip taip gali būti? Paprasta: genų modifikacijos yra visiškai natūralus, evoliuciją skatinantis veiksnys. Visi gyvi organizmai, visais laikais taikėsi prie kintančios aplinkos, pasinaudodami kintančiais genais – gamtoje išlieka tik tie, kurių genai toje situacijoje veikia tinkamiau, net jei kitomis aplinkybėmis galėtų būti kenksmingi. Tačiau šiais laikais šį „modifikacijos“ procesą gali stipriai paspartinti biotechnologijos.

Jau kelis dešimtmečius laboratorijose galima tiesiogiai manipuliuoti organizmų genais. Pavyzdžiui, perkeliant tam tikrus genus iš visai kitos rūšies organizmo (transgeninės modifikacijos), galima sukurti kenkėjams atsparūs maistinius augalus, naudingomis maisto medžiagomis papildytus produktus gaminančius augalus ir galvijus, sausrą pakelti galinčius javus ir t.t.

Galimos ir modifikacijos su tos pačios ar jai artimos rūšies organizmo (cisgeninės modifikacijos), kurios ne itin skiriasi nuo paprasto kryžminimo, siekiant išgauti grynesnius ar geresnius veislės genus. Taip pat modifikuoti galima ir paveikiant paties organizmo genus (subgeninės modifikacijos). Pavyzdžiui, tokiu būdu buvo išvesta miltligei atspari kviečių veislė, genetinėmis technologijomis nuslopinus genus, „išjungdavusius“ nuo miltligę sukeliančių grybų saugančią sistemą.

Tačiau taip sukurti organizmai toli gražu nebuvo pirmasis žmogaus bandymas manipuliuoti gamtos genų fondu. Pavyzdžiui, dauguma maistui naudojamų augalinių kultūrų – grūdai, daržovės ir vaisiai – bei naminiai gyvuliai buvo išvesti kryptingos ilgalaikės selekcijos būdu. Kitaip tariant, karta iš kartos buvo atrenkami ir dauginami žmogaus pageidaujamus genus turintys organizmai, taip sukuriant pageidaujamas savybes turintį produktą.

Tokia primityvi „genų modifikacija“ prasidėjo vos tik žmonėms pradėjus užsiimti gyvulininkyste ir žemės ūkiu, nors, savaime suprantama, apie genus jie nieko nežinojo. Besivystant technologijoms, bei gerėjant žmonių žinioms apie organizmų genetinę medžiagą, genais pradėta manipuliuoti aktyviau.

Pavyzdžiui, praeito amžiaus pirmoje pusėje maistiniai augalai pradėti veisti mutagenezės būdu, t. y. juos paveikiant radioaktyviais, UV spinduliais arba chemikalais taip sukeliant daugybę atsitiktinių genų mutacijų, o po to atrenkant geriausias, įdomiausias ar pageidautinas savybes turinčius augalus. Tokiu būdu išvesta nemažai dabar maistui naudojamų kultūrų, tarp jų ir tam tikros pomidorų, pupelių, ryžių, javų veislės ir kt. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje mutagenezės būdu sukurti Golden Promise miežiai – vieni pagrindinių miežių, naudojamų alaus ir viskio gamyboje.

Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, visame pasaulyje 2014 metais buvo auginama bent 1000 mutageneze išvestų pagrindinių maisto produktų rūšių. Įdomiausia, jog nors naudojame taip modifikuotus organizmus, jie dažniausiai nėra žymimi, taigi negalime žinoti, ar pomidoro veislė, kurią auginame ar valgome, atsirado tokiu būdu.

Be to, ši technologija, nors tam tikrais aspektais galėtų būti laikoma netgi pavojingesne vartotojų sveikatai dėl sukeliamų daugybės atsitiktinių mutacijų, nei teisiškai, nei visuomenėje nėra vertinama taip pat, kaip biotechnologijomis sukurti GMO. Galbūt tam įtakos turi tai, jog organizmų mutagenezė išrasta palyginus seniai, ir prie šios technologijos jau spėjome priprasti?

„Genetiškai modifikuoti organizmai“ – mokslinė ar kultūrinė sąvoka?

Jei bandytumėme ieškoti universalaus GMO apibrėžimo, ko gero, greitai tektų pripažinti, jog kiek žmonių – tiek ir nuomonių. Pasak žurnalisto Nathanael Johnson, „GMO“ yra daugiau socialinis fenomenas, nei faktais grįsta samprata:

„GMO yra kultūrinis darinys, kuris kinta, keičiantis laikams. Tikriausiai tiksliausias GMO apibrėžimas yra socialinis ir priklauso nuo konteksto: tai organizmai dauginami žmonėms grėsmingai atrodančiu būdu“.

Žurnalistas primena, jog visais laikais naujos veisimo technologijos kėlė žmonėms baimę. Pavyzdžiui, dabar parduotuvėse galime nusipirkti daugybės skirtingų rūšių gėlių, kurios tiek įmantriai atrodo, tiek turi išskirtinių savybių, pvz., atsparumą kenkėjams. Ši gėlių įvairovė buvo išvesta dirbtinai kryžminant skirtingus augalus, pvz., šepetėliu perkeliant vienos rūšies gėlės žiedadulkes kitai. Tačiau vos atsiradęs, (panašių mėginimų būta jau XVIII a. pradžioje), šis „dirbtinis“ augalų apdulkinimo būdas buvo laikomas radikaliu ir smerkiamas tuo metu itin krikščioniškų vertybių besilaikančios visuomenės.

Dėl sąvokos nekonkretumo GMO skirtingai apibūdinami ir oficialiuose įvairių šalių dokumentuose, o kai kur šį terminą naudoti apskritai vengiama. Nesutarimų kyla ir dėl to, ką šie dokumentai turėtų reguliuoti: tik transgeninius organizmus, ar ir kitus, pvz., populiarėjančia CRISPR technologija modifikuotus organizmus (manipuliuojant tik jų pačių genais), ar ir organizmus, išvestus naudojant senesnes technologijas.

Pavyzdžiui, dėl tokių prieštaringų GMO sampratų, Jungtinės Tautos tarptautiniame 1996 susitarime pasirinko „gyvo modifikuoto organizmo“ sąvoką (angl., LMO, living modified organism), kuris apibūdinamas, kaip „bet koks gyvas organizmas, kuriam būdingos naujos genetinės medžiagos kombinacijos, gautos moderniomis biotechnologijomis“.

Požiūrį į GMO labiausiai lemia asmeninės vertybės

Žinoma, jog nesutariama toli gražu ne vien dėl GMO apibrėžimo – skirtingos visuomenės grupės laikosi skirtingų nuomonių ir apie GMO saugumą, ypač maisto pramonėje.

Biotechnologijos kompanijos tikina jų sukurtų produktų saugumu ir verte, aplinkos apsaugos aktyvistai – atvirkščiai, išryškina galimas GMO grėsmes aplinkai ir žmogui. Mokslininkai, savo ruožtu, kviečia atsigręžti į faktus ir remtis moksliniuose žurnaluose išspausdinta informacija. Tyrimų metu gautais duomenimis remiasi ir atsakingos institucijos, priimdamos sprendimus, ar GMO maistą bei pašarus sertifikuoti. O kaip apsisprendžia eiliniai vartotojai?

Pasak išsamų apžvalginį tyrimą 2008 m. atlikusių mokslininkų, kiekvieno žmogaus apsisprendimą GMO klausimu lemia daugybė faktorių, tačiau svarbiausias vaidmuo tenka vertybėms:

„Matome, jog genetiškai modifikuotų produktų rizikos ir naudos suvokimui tiesioginę įtaką daro „asmeninės vertybės“, pvz., priklausymas aplinkosaugos, gamtosaugos judėjimams, materializmas bei teisingumas.“

Anot mokslininkų, kuo stipriau individas save asocijuoja su tam tikru judėjimu ar vertybėmis, tuo didesnę įtaką jos daro apsisprendimui GMO klausimu. Kitaip tariant, žmogus tampa abejingas jį pasiekiančiai informacijai, pvz., kitų nuomonei ar moksliniams duomenims. Tokio vartotojo apsisprendimą GMO klausimu itin sunku pakeisti.

Įdomu ir tai, jog didesnę įtaką vartotojų apsisprendimui daro taip vadinama subjektyvi informacija, tai, ką vartotojai mano žiną apie genetiškai modifikuotą maistą. Tuo tarpu objektyvi informacija – mokslinių tyrimų duomenys, produktų aprašai, kita atvirai publikuojama faktinė informacija – apsisprendimą už ar prieš GMO lemia daug mažiau.

Žinoma, įtakos turi ir tai, ar gaunama informacija atrodo patikima. Tyrimas parodė, jog ir čia vyrauja išankstinės nuostatos. Visame pasaulyje vartotojai daugiau pasitiki tų organizacijų informacija, kurios, jų manymu, suinteresuotos ginti jų sveikatą bei saugoti gamtą. Todėl daugiau pasitikėjimo sulaukia vartotojų apsaugos bei aplinkos apsaugos organizacijos, gydytojai bei mokslininkai. Biotechnologijų kompanijomis ir valdžios institucijomis pasitikima mažiau, nors jie dažnai ir yra pirminiai informacijos apie GMO skleidėjai, jų saugumo bei naujų produktų įvedimo į rinką klausimais.

Daug įtakos turi ir kiti produktai esantys rinkoje. Pavyzdžiui, organinių produktų linijos daro neigiamą įtaką vartotojų požiūriui į GMO, nors pati „organinių produktų“ sąvoka taip pat dažnai apipinta asmeniniais įsitikinimais bei nuomonėmis. Mokslininkų teigimu, tai, jog už organinius produktus kai kurie vartotojai yra pasiryžę sumokėti gana didelį antkainį, automatiškai kuria įspūdį, jog pigesni maisto produktai su GMO – prastesni ir net žalingi sveikatai.

Vis dėl to, šis dažnas vartotojų įsitikinimas yra klaidinantis, visų pirma dėl to, jog GMO lygiavertiškumas „natūraliems“ produktams bei jų saugumas prieš sertifikuojant visada turi būti įrodytas laboratorijoje. Svarbu ir tai, jog GMO turintys maisto produktai dažnai yra pigesni būtent dėl to, jog juos išauginti reikia mažiau resursų (pvz., nereikia naudoti pesticidų). Tai – vienas didžiausių GMO privalumų, svarbių, pasaulyje nenumaldomai augant žmonių populiacijai.

Ką iš tikrųjų mokslininkai žino apie GMO naudą ir žalą?

Tai, ar vartotojų baimės ir lūkesčiai GMO klausimu yra pagrįsti, taip pat nuolat atsiduria mokslininkų akiratyje. Nemažai duomenų apie individualių GMO produktų saugumą bei naudą nėra atvirai skelbiami – tyrimai atliekami pačiose biotechnologijų kompanijose, o rezultatai perduodami tiesiai sertifikuojančioms agentūroms. Tačiau dalis šių duomenų publikuojami svarbiuose moksliniuose žurnaluose, kur juos įvertina ir dažnai eksperimentus pakartoja nešališki mokslininkai.

2011 m. atliktas apžvalginis tyrimas parodė, jog mokslinių straipsnių apie GMO turinčius produktus sparčiai daugėja. Dauguma šių tyrimų prieina vieningų išvadų apie konkrečių GMO saugumą ir maistingumą, nors pasitaiko ir prieštaringų tyrimų, bei siūlymų iš naujo vertinti jau sertifikuotų produktų saugumą.

Pavyzdžiui, taip nutiko su MON 863 kukurūzais, turinčiais atsparumą vienam iš pagrindinių kukurūzų kenkėjų suteikiantį geną. Nors iki sertifikavimo gamintojų buvo prašyta pateikti išsamius saugumo duomenis, pakartotiniai tyrimai laboratorijoje parodė, jog pelės, šeriamos šiais kukurūzais, priauga šiek tiek svorio; aptikta ir ženklų, jog neigiamai veikiamos kepenys ir inkstai. Tačiau galiausiai įvertinta, jog šie trumpo tyrimo (90 dienų) rezultatai negali atskleisti, ar požymiai tikrai sukeliami pačių GM kukurūzų, ir ar šie turėtų tokį patį ilgalaikį poveikį. Nepaisant to, mokslininkai šį įtarimą sukėlusį GMO tyrinėja toliau.

Vis dėlto, iš visų 2011 m. atlikto tyrimo apžvelgtų mokslinių straipsnių, tik šis GMO atvejis buvo susijęs su galima žala organizmui. 6 GMO tyrimai taip pat aptiko šiokių tokių nukrypimų nuo normos, tačiau daugeliu atveju, tyrimus atlikusių mokslininkų teigimu, šie galėjo būti sukelti ir pačios dietos, dažnai dėl to, jog eksperimentiniai gyvūnai buvo priversti vartoti daugiau tiriamojo produkto (pvz., kukurūzų) nei įprasta, ir pan.

Vis dėl to, net 22 GMO buvo pripažinti visiškai saugiais vartoti, ir tiek pat maistingais, kiek nemodifikuotieji. Žinoma, jog tai labai svarbu didinant tiek pačių mokslininkų, tiek plačiosios visuomenės pasitikėjimą genetinės modifikacijos technologijomis, bei jų sertifikavimo mechanizmu.

Svarbu paminėti ir tai, jog tyrimai atliekami įvairiais būdais: pasirenkami skirtingi eksperimentiniai organizmai (dažniausiai pelės arba žiurkės), skirtinga tyrimų trukmė (nuo standartinių 90 dienų trukmės eksperimentų, iki 12 ir 24 mėnesių). Daugelis tyrimų siekia nustatyti bendrą poveikį suaugusiam gyvūno organizmui, tačiau kiti tikrina ir specifinius atvejus, pavyzdžiui, poveikį senstančiam organizmui, besivystantiems embrionams ir panašiai. GMO poveikis tiriamas tiek matomų požymių, tiek klinikinių rodmenų lygmenyje, taip pat ląstelių ir molekulių lygmenyje.

Žinoma, jog tokių įvairiapusių, nešališkų tyrimų turi daugėti, kad galėtume būti tikri dėl vartojamų produktų saugumo. Tačiau kol kas surinkti moksliniai duomenys kreipia svarstykles GMO naudai. Prie to prisideda ir žinomi GMO privalumai – mažesni gamybos kaštai, didesnė maistinė vertė (pvz., praturtinus paprastus produktus vitaminais), potencialas bioenergijos kūrimui ir kitoms pažangioms technologijoms vystyti. Tai šiuolaikiniam pasauliui ypač aktualu kovojant su aplinkos užterštumu, siekiant pamaitinti augančią populiaciją bei užtikrinti subalansuotą mitybą neturtingose, besivystančiose šalyse, ir t.t.

Vis dėl to, tenka pripažinti, jog GMO sėkmei didžiausią įtaką daro pačios visuomenės nusiteikimas naujų technologijų panaudojimo klausimu. Belieka tikėtis, jog vystantis mokslui bei daugėjant patikimos informacijos apie GMO žalą ir naudą, galėsime šias technologijas geriausiai išnaudoti žmonijos ir aplinkos labui.

E. M. Ramanauskaitė

Šaltiniai:

• Costa-Font, M., Gil, J. M., & Traill, W. B. (2008). Consumer acceptance, valuation of and attitudes towards genetically modified food: Review and implications for food policy. Food policy, 33(2), 99-111.
• Domingo, J. L., & Bordonaba, J. G. (2011). A literature review on the safety assessment of genetically modified plants. Environment International, 37(4), 734-742.
• http://gmo.geneticliteracyproject.org/FAQ/what-are-gmos/
• http://grist.org/food/mind-bomb-its-practically-impossible-to-define-gmos/
• http://www.bostonglobe.com/ideas/2014/12/02/long-before-genetic-engineering-why-breeding-new-flower-was-morally-radical/yqT0FcGmdMt66yXdZyJiZO/story.html
• https://en.wikipedia.org/wiki/Genetically_modified_crops
• https://en.wikipedia.org/wiki/Mutation_breeding