Mokslo ir technologijų pasaulis

Fermentai nuolat reikalingi žmogui kaip vanduo ir oras: kas tai yra sisteminė enzimoterapija ir kaip ji didina ilgaamžiškumą (Video)
Publikuota: 2017-02-02

Fermentų panaudojimo galimybės medicinoje praktiškai beribės. Visa šiuolaikinė medicina kalba enzimologijos kalba – intensyviai biochemijos ir molekulinės biologijos sandūroje besivystančios žinių srities, tyrinėjančios fermentų savybes, struktūrą ir veikimo mechanizmus. Kaip žinoma, fermentai yra biocheminių reakcijų katalizatoriai, didinantys jų greitį dešimtimis ir šimtais milijardų kartų ir griežtai kontroliuojantys ląstelės individualių cheminių komponentų ir viso organizmo sintezės ir suirimo procesus.

Vienas pagrindinių medicininės enzimologijos skyrių yra enzimoterapija (enzimoterapija - enzymotherapia; enzimai + terapija; sin. gydymas fermentais). Ypatingą gydytojų dėmesį traukia nauja intensyviai besivystanti enzimoterapijos kryptis – sisteminė enzimoterapija.

Ši naujoviška farmakoterapinė technologija, pagrįsta polifermentinių gydomųjų preparatų naudojimu, tampa viena iš pagrindinių žmogaus sveikatos atstatymo ir apsaugos krypčių. Žvelgiant atgal į neilgą sisteminės enzimoterapijos istoriją, analizuojant jos dabartį ir žiūrint į ateitį, galima užtikrintai pasakyti, kad XXI amžius bus sisteminės enzimoterapijos amžiumi medicinoje.

Esant ligoms ir įvairiems patogeniniams faktoriams, griaunantiems enzimų “simfoniją” ląstelėse ir organizmo audiniuose, sisteminės enzimoterapijos pagalba pasiseka subalansuoti fermentų “ansamblių” darbą, normalizuoti metabolinius procesus ir palengvinti kelią į pasveikimą. Daugelis žinomų gydytojų mano, kad, šiuolaikinė sisteminė enzimoterapija – tai raktas pasiekti metabolizmo harmoniją ir sveikatą.

Sisteminė enzimoterapija susiformavo fundamentaliųjų mokslų ir praktinės medicinos sandūroje, kaip bendro biologinio mokymo apie fermentus, biochemijos, molekulinės biologijos ir biotechnologijų pasiekimų vystymo rezultatas. Pirmą kartą apie ją, kaip apie naują gydymo metodą, prakalbo 30-aisiais XX amžiaus metais.

Būtent tada vokiečių kilmės amerikiečių mokslininkas profesorius Маksas Volfas pagrindė įvairių susirgimų gydymo galimybę tikslingai sudarytų hidrolizinių augalinės ir gyvulinės kilmės fermentų mišinių, turinčių įvairią substratinę specifiką, pagalba. Jis parodė, kad stambios baltyminės enzimų molekulės sugeba įsisiurbti iš plonojo žarnyno spindžio į kraują nepakitusiame pavidale.

Jo išvados buvo patvirtintos tolesniais subtiliais biocheminiais tyrimais, parodančiais pakankamai aukštą prasiskverbimo ir molekulinės masės išsaugojimo lygį, hidrolitinio ir specifinio hidrolazių, įeinančių į gydomųjų polifermentinių preparatų sudėtį, aktyvumo.

„Enzimai nuolat reikalingi žmogui kaip vanduo ir oras, ir jeigu enzimų lygis organizme pakankamas sveikatos pusiausvyros palaikymui, žmogus mažiau serga ir ilgiau gyvena.“

prof. Maksas Volfas

sisteminės enzimoterapijos metodų kūrėjas

Makso Volfo bendražygiui profesoriui Karlui Ransbergui priklauso pagrindinis nuopelnas dėl sisteminės enzimoterapijos įdiegimo į klinikinę praktiką.

XX a. 50 – ųjų metų pabaigoje jam vadovaujant pirmą kartą pasaulyje pasisekė įgyvendinti pramoninę polifermentinių preparatų sisteminei enzimoterapijai gamybą. Rezultate pradėjo vystytis nauja pramoninės biotechnologijos šaka – inžinerinė enzimologija, pagrįsta stabilizuotų enzimų mišinių tabletine forma konstravimu ir gamyba.

Artėjant 90 - iesiems metams buvo sukurta visa eilė originalių enziminių preparatų, kuriuos gaminant buvo naudojamos unikalios technologijos.

Polienzimų preparatų veikimo įvairovė - priešuždegiminė, antiedeminė, fibrinolizinė, imunomoduliacinė, antialerginė, antrinė analgezuojanti ir kt. – leidžia naudoti juos kompleksiškai gydant platų susirgimų spektrą. Prasiskverbdami iš kraujagyslių sistemos į pakenkimo zoną (uždegimo), darydami įtaką subtiliems biocheminiams procesams, aktyvuodami ląstelių ir audinių atsistatymą, enzimai natūraliu būdu aktyvuoja reparacijos procesus, atstato homeostazę ir padeda organizmui susidoroti su liga, tuo pačiu metu apsaugodami jį nuo šalutinio vaistinių preparatų poveikio.

Sisteminė enzimoterapija veržliai įsibrauna į įvairias medicinos sritis, atverdama naujas pagrindinių socialiai reikšmingų ligų efektyvesnio gydymo galimybes ir unikalų požiūrį į ilgaamžiškumo biologinių pagrindų supratimą.

Sisteminės enzimoterapijos derinys su tradiciniais gydymo metodais iš esmės padidina šiuolaikinės farmakoterapijos efektyvumą. Įrodyta, kad sisteminės enzimoterapijos preparatai padidina antibakterinių preparatų pagrindinių farmokologinių grupių efektyvumą: penicilinų, aminoglikozidų, makrolidų, tetraciklinų, fluorokvinolonų ir kt. Proteolitiniai enzimai palengvina antibiotikų prasiskverbimą į audinius, ypač į sunkiai pasiekiamus uždegimo židinius, padidindami terapinį antibiotikų efektyvumą, sumažindami jų toksiškumą ir šalutinių poveikių dažnumą.

Enzimų preparatų naudojimas esant širdies – kraujagyslių susirgimams pagerina ligonių būklę, mažina kraujagyslių katastrofų riziką – trombozių, infarktų ir insultų.

Šiandien sisteminė enzimoterapija savo arsenale turi patikimus preparatus ir 40-ties metų teigiamą patirtį juos naudojant plačiam susirgimų spektrui gydyti.

Enzimų pagalba galima nutraukti ligos progresavimą pradinėje stadijoje, kada dar pilnai nepasireiškė aiškūs klinikiniai simptomai.

Enzimai sėkmingai naudojami esant sudėtingiems susirgimams, sunkiai pasiduodantiems gydymui, kuomet nepakanka įprastų terapijos metodų. Jie tapo nepakeičiamu preparatu reabilitacijos ir sveikatos atstatymo stadijoje, mažinant medikamentinę apkrovą. Kaip jau buvo pažymėta, gydomasis enziminių preparatų efektas realizuojamas įtakojant uždegiminį procesą, imunitetą, kraujagyslių-trombocitų homeostazę ir t. t.

Kalbant vaizdingai, juos galima įsivaizduoti kraujagyslių, bronchų-alveolių medžio, sąnarių ir kt. “valytojo” vaidmenyje. Kaip dantų šepetėlis valo dantis, taip hidrolazės valo ir sutvarko visą organizmo drenažo ir kraujotakos sistemą.

Būtent todėl tokie svarbūs sveikatinančios enzimoterapijos reguliarūs profilaktiniai kursai. Neatsitiktinai sisteminę enzimoterapiją pradėjo rekomenduoti sanatorijose, profilaktoriumuose ir pensionatuose su tikslu normalizuoti ir pagreitinti apykaitos procesus, atstatyti, sumažinti komplikacijų riziką po ligos ir operacijos.

Sisteminė enzimoterapija glaudžiai susijusi su daugeliu medicinos ir biologijos sričių. Jos tolimesnio praktinio pritaikymo perspektyvos žymiai platesnės, nei šiandien dienai yra pasiekta. Jas galima atsekti pagal daugelį naujų krypčių. Jau dabar metodas naudojamas kaip vienas iš pagrindų buster – terapijos (sustiprinimo terapija) ir servis- terapijos (palaikymo terapija), kurios įgauna vis platesnį pritaikymą klinikinėje praktikoje, pavyzdžiui, esant antibakteriniam urogenitalinių infekcijų, tuberkuliozės gydymui ir kt.




Mikroorganizmų atsparumo antibiotikams prevencijai reikalingi išsamūs polifermentinių preparatų savybių tyrimai mažinti ir netgi  nutraukti atsparumo faktorių perdavimą mikrobų bioplėvelės viduje. Apie tokio metodo praktinį pritaikymą svajoja daugelis gydytojų.

Mokslininkų laukia tolimesnis subtiliųjų mechanizmų enzimų kontrolės imuninio atsako tyrinėjimas ir enzimoterapijos preparatų panaudojimas taikant imunoterapiją ginekologijoje, kardiologijoje, pulmonologijoje, nefrologijoje ir kt.

Galima kalbėti apie sisteminės enzimoterapijos įtaką atjauninimo procesams, t.y. kamieninių ląstelių funkcinio aktyvumo padidinumui ir ląstelių vidaus atnaujinimo indukcijai, o bendrai – kaip apie perspektyvų regeneracinės medicinos instrumentą.

Sisteminės enzimoterapijos pagalba galima prailginti aktyvaus gyvenimo metus, ištirti kombinuotus polienzimų preparatus kaip geroprotektorius, leidžiančius įveikti biologinį amžių, tai yra, optimizuoti natūralaus senėjimo procesus.

Tolesnio patikslinimo reikalauja gausūs metaboliniai efektai, susiję su sisteminės enzimoterapijos įtaka lipidų ir kitų biomolekulių peroksidacijai, atveriantys naujas virusinių hepatitų, hiperlipidemijos, nutukimo, aterosklerozės gydymo galimybes.

Didelį gydytojų susidomėjimą sukelia tolesnės sisteminės enzimoterpijos taikymo galimybės  pūliuojančioje chirugijoje, detoksikacijos atlikimui esant sunkioms pūlinėms – septinėms komplikacijoms.

Ypatingą vietą užima polifermentinių preparatų tyrinėjimas onkologijoje.

Perspektyvūs tolesni gydomųjų – sveikatinimo sisteminės enzimoterapijos preparatų efektų tyrinėjimai atstatomojoje, sporto, karinėje, aviacijos ir kosminėje medicinoje.

Įsivaizduojamas labai svarbus enzimų įtakos nespecifiniams organizmo apsaugos mechanizmams tyrinėjimo tęsimas, adaptacinis potencialas ir šachtininkų, naftininkų, gelbėtojų, pramonės darbuotojų, susijusių su cheminės ir fizinės rizikos faktoriais, optimalios gyvybinės veiklos ir darbingumo užtikrinimas, o taip pat naujų metodikų vystymas sisteminės enzimoterapijos farmakoterapinėje reabilitacijoje po adaptacijos nutrūkimų, esant imunodeficito būklėms ir t.t.

Šiuo metu SET metodo taikymo efektyvumas įrodytas klinikiniais tyrinėjimais daugiau nei 15 –oje medicinos sričių, įskaitant vidinius ir chirurginius susirgimus, akušeriją ir ginekologiją, dermatovenerologiją, neurologiją, oftalmologiją, stomatologiją, infekcinius susirgimus, vaikų susirgimus ir kt.

Per paskutinius 15 metų SET metodo pagalba tik Rusijoje apgintos apie 32 daktarų disertacijos ir daugiau kaip 90 kandidatinių disertacijų, gauta daugiau kaip 30 patentų, publikuota daugiau nei 1 500 mokslinių straipsnių, išleistas didelis kiekis monografijų, priemonių ir instrukcijų gydytojams. Tampa vis labiau akivaizdu, kad kiekvienas gydytojas, nepriklausomai nuo specializacijos, turi gerai žinoti sisteminės enzimoterapijos pagrindus. Galų gale gydymo efektyvumas ir saugumas  priklauso nuo gydytojo  sugebėjimų teisingai įvertinti visas sisteminės enzimų terapijos galimybes, pagrįstas giliomis klinikinės medicinos žiniomis.

Sisteminė enzimoterapija seniai nustojo būti elitine medicinos sritimi, prieinama tik “nusimanantiems gydytojams” ir turtingiems pacientams. Dabar ją plačiai naudoja šeimyninėje medicinoje kompleksiniam visų šeimos narių sveikatos palaikymui. Daugelis pacientų ir gydytojų gerai žino, kad kartu su subalansuota mityba ir mankšta, polienzimų preparatai būtini ne tik sveikatos išsaugojimui, bet ir susirgimų rizikos sumažinimui ir pasipriešinimui ligas sukeliantiems mikrobų procesams, o apskritai – gyvenimo kokybės pagerinimui. Tarptautinių ekspertų duomenimis, kiekvienais metais 20% padidėja pacientų, vartojančių sisteminės enzimoterapijos preparatus, kiekis.

Profilaktinis sisteminės enzimoterapijos potencialas sudrebina tyrėjų vaizduotę, o praktinis pritaikymas padeda pažvelgti į ateitį ir įsivaizduoti begalines molekulinės terapijos, su kuria susietos žmonijos viltys sveikatai ir ilgaamžiškumui, galimybes.

Atsiradusi galimybė įvairios specializacijos gydytojams korektiškai įsikišti į subtilius imuno – uždegiminius procesus ir gyvybinę žmogaus organizmo veiklą sisteminės enzimoterapijos pagalba yra ryškus fundamentalaus požiūrio į mediciną realizavimo pavyzdys. Žmogaus sveikatos apsaugos sistemos ateitis glaudžiai surišta ir nustatoma moksliniais molekulinės medicinos,  kuriai priklauso ir sisteminė enzimoterapija, atradimais.

Ekologinės negerovės ir ekologinės katastrofos tiesiogiai kelia klausimą apie sisteminės enzimoterapijos preparatų naudojimą profilaktiniais tikslais platiesiems gyventojų sluoksniams.

Netolimoje ateityje mūsų, be abejonės, laukia nauji pasiekimai inžinerinėje pramoninėje enzimologijoje, kurie leis žymiai praplėsti išleidžiamų enziminių preparatų spektrą. Šiandien jie yra patys subtiliausi fiziologiniai ir atrankiniai instrumentai efektyviam ir saugiam poveikiui esant įvairioms patologijoms, todėl sunku net įsivaizduoti mūsų akyse vykstančių naujovių medicinoje mastelius. Visiškai akivaizdu, kad tolesnis sisteminės enzimų terapijos teorinių ir eksperimentinių pagrindų vystymasis nustatys daugelį krypčių klinikinėje XXI amžiaus medicinoje.

Naudota literatūra

1. Kl EINE M\Y. PAKŠT II Die \Yirkung eincr oralcn En/ymthcrapic aufe\peri-mcntcll erzeugte llamatomc. Forum dcs prakt und Allgcmeinarztes. 1988; 27, 42.

2. FUJISAKISY.IUJISAKIJI.YOSHIDAclal.BioclK-micalaspecLsofproleiiiasc treatment on chronic inflammation. J. Otolaryngol. Jpn. 1985:88,1061-1066

3. OZOLAS J, ANSBERGS J. Systemic Enzymes and Sore Throat. Latvijas Arsts. 2003; 10,46-48; Doctus. 2003; 9,20-21; Materia Medica. 2003; 9,7-12.