Mokslo ir technologijų pasaulis

Viena didžiausių nelaimių, kad per Vasario revoliuciją, vykusią prieš 100 metų, Lietuva buvo užimta Vokietijos – juk Latvijoje, Estijoje ar Suomijoje Rusijos laikinoji vyriausybė suteikė galimybes organizuoti nacionalinius karinius dalinius, politinėms partijoms davė veikimo laisvę.

Taip LRT RADIJUI sako Vytauto Didžiojo universiteto docentas Kastytis Antanaitis.

Anot istoriko, pačioje Rusijoje po revoliucijos Laikinoji vyriausybė nesugebėjo susitvarkyti su problemomis – nebuvo net kam valyti gatvių.

Kita vertus, demokratinės santvarkos įvedimas buvo didelis politinis laimėjimas, o piliečių balso teisės suteikimas visiems gyventojams – socialinis perversmas.

– Pradėkime nuo priežasčių. Tiek vidaus situacija Rusijos imperijoje, tiek tarptautinė padėtis karo nualintoje Europoje buvo palanki judėjimams prieš vyriausybes ir caro valdžią?

– Taip, be abejo. Galima kalbėti apie tikrą sisteminę krizę, nes Rusijoje ir elitas, ir caro aplinka, ir biurokratinis aparatas tarpusavyje vis labiau skilo, priešinosi ir negalėjo surasti bendrų tikslų. Tiesą sakant, net eilinis imperijos gyventojas negalėjo pasakyti, dėl ko kariaujama. Karas nebuvo populiarus.

1916 m. senoji ikikarinė Rusijos armija buvo išvesta iš rikiuotės. Naujai pakviesti kareiviai buvo vyresnio amžiaus, nelinkę entuziastingai kariauti. Galiausiai prasidėjo tai, ko galima buvo tikėtis, – duonos tiekimo sutrikimai, nulemti neefektyvios biurokratijos.

Rusija paprasčiausiai nebuvo įvedusi kokios nors nacionalinės maisto skirstymo kortelių sistemos, kuri buvo kitose šalyse. Tokios sistemos Petrograde nebuvo, tad žiemą dėl sunkių gamtinių sąlygų ir transporto problemų ėmė trūkti duonos. Klaida buvo tai, kad duonos trūko ir kariuomenėje. Kareivių davinys buvo sumažintas net trečdaliu. Žinoma, eilinis kareivis buvo pasipiktinęs ir į tokią valdžią žiūrėjo neigiamai.

– Pastebima, kad revoliucija prasidėjo neorganizuotai, politinės partijos nebuvo tam pasiruošusios. Kas buvo pagrindinė revoliucijos jėga?

– Pagrindine revoliucijos jėga tapo Petrogrado darbininkai. Dėl stovėjimo nuolatinėse eilėse jie pradėjo streikuoti reikalaudami duonos. Tai tapo tokiais vaikščiojančiais streikais, kai viena streikuojanti gamykla žygiuodavo į kitą ir nutraukdavo jos darbą. Vasario 21–26 d. streikuota ir demonstracijos rengtos praktiškai visame Petrograde. Gatvėse buvo šimtai tūkstančių žmonių, su kuriais nei policija, nei kariuomenė nieko negalėjo padaryti.

Tikras lūžis įvyko vasario 26–27 d. Petrograde kariuomenės netrūko, bet kareiviai neturėjo noro padėti policijai. Buvo atsisakoma padėti malšinti demonstrantus. Vasario 27 d. vyko karininkų, kurie atsisakė malšinti demonstrantus, šaudymas. Todėl prie tų šimtų tūkstančių gatvėse esančių demonstrantų prisijungė 600, vėliau – 20 tūkst., galiausiai – 80 tūkst. kareivių. Jie buvo ginkluoti, pradėjo puldinėti policijos įstaigas, kalėjimus, vaikyti karinius dalinius, bandančius gatvėse įvesti tvarką.

– Po revoliucijos aukščiausia valdžia Rusijoje tapo Laikinoji vyriausybė. Tačiau atrodo, kad taip buvo tik teoriškai, nes realią tvarką šalyje darė darbininkų ir kareivių tarybos.

– Įvyko tai, kas galėjo įvykti pagal patį blogiausią scenarijų. Caras, išgirdęs apie neramumus Petrograde, išvaikė ketvirtąją Rusijos Dūmą. Taip nutraukė vienintelio organo, turėjusio šiokį tokį legitimumą, veiklą. Laikinoji vyriausybė – iš pradžių tiesiog laikinasis Dūmos komitetas. Vėliau vyriausybė sudaryta bendradarbiaujant su Petrogrado taryba.

Tai neturėjo jokio normalaus teisinio statuso ir pretenduoti į valdžią Rusijoje nei pagal to meto įstatymus, nei pagal bendrą supratimą negalėjo. Tai buvo tokia visuomeninė iniciatyva politikoje. Savo valdžią įtvirtinti siekė ir menševikai, ir eserai, ir bolševikai.

Tarybos nesirėmė jokiu išrinkimu, tai buvo toje teritorijoje esančių ginkluotų ir aktyvių revoliucionierių susirinkimas. Vadinamoji dvivaldystė baigėsi Laikinosios vyriausybės pergale po to, kai liepos mėnesį bolševikai pabandė surengti pirmą valstybinį perversmą. Laikinoji vyriausybė vis dėlto atrodė kaip intrigantų susirinkimas. Jais galima žavėtis, bet jei valstybėje tvarkosi prastai, labai lengva nuo jų nusisukti.

Buvo idėja surengti visuotinius lygius slaptus rinkimus, išrinkti Steigiamąjį susirinkimą, kuris būtų naujojo parlamento ir demokratijos pagrindas. Tačiau rinkimai vyko jau po bolševikinio perversmo ir Steigiamas susirinkimas dirbo tik vieną dieną – bolševikai jį taip pat išvaikė.

– Pažvelkime į Vasario revoliucijos pasekmes. Ar tarp svarbiausių – Romanovų dinastijos žlugimas?

– Tai – viena iš pasekmių. Nikolajus II atsistatydino, valdžią atidavė savo broliui Michailui. Šis atsisakė perimti sostą, kol nebus išrinktas Steigiamas susirinkimas. Matyt, jis tikėjosi konstitucinės monarchijos. Tačiau toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Norėčiau priminti – kad ir kaip žiūrėtume į Rusijos imperiją, Nikolajus II oficialiai buvo pripažintas paskutiniu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir paskutiniu Žemaitijos kunigaikščiu. Ši dinastija nuo politinės scenos pasitraukė visiems laikams.

– Ką Lietuvai atnešė Vasario revoliucija?

– Viena didžiausių nelaimių ta, kad per Vasario revoliuciją Lietuva buvo užimta Vokietijos. Tereikia pažiūrėti į Latviją, Estiją ar Suomiją – Laikinoji vyriausybė suteikė galimybes ten organizuoti nacionalinius karinius dalinius, politinėms partijoms suteikė veikimo laisvę.

Rusijos imperija ypatinga tuo, kad politinė veikla kaip ir buvo leidžiama, bet legaliai nebuvo nė vienos valdžią remiančios partijos. Lietuva 1918 m. vasario 16 d. į šį milžinišką geopolitinį konfliktą atėjo su 200 šautuvų, tad tai – juokai, palyginti su latviais, estais ar suomiais, kurie atsilaikė ir prieš bolševikus, ir prieš bermontininkus. Jiems nekilo tokios išgyvenimo grėsmės, kaip lietuviams.

Dar geresnis pavyzdys – Ukraina. Laikinosios vyriausybės metu sugebėta sušaukti Radą. Taip prasidėjo ilga, tik nesėkminga kova dėl nepriklausomybės.

– Istorikai pastebi, kad Vasario revoliucijos intencijos buvo geros, tik viskas baigėsi bolševikų atėjimu į valdžią. Kaip viskas galėjo susiklostyti?

– Laikinajai vyriausybei nereikėjo organizuoti blogai paruoštų ir nevykusių puolimų. Kariauti buvo galima laikantis gynybinės taktikos. Nereikėjo ir perdėtos kariuomenės demokratizacijos, kai kareiviai renka karininkus, panaikina mirties bausmę ir pan. Tokie dalykai turėjo būti daromi ne fronte ir ne pasaulinio karo metu.

Kita bėda – nušlavus senosios valdžios struktūras, paaiškėjo, kad kitų struktūrų nėra, savivaldos silpnos, tarybos išrinktos arba neišrinktos. Eilinis miesčionis 1917 m. vasarą buvo susitaikęs su viskuo, kad tik būtų tvirta valdžia.

Juk viskas ten buvo nusiritę iki to, kad nebuvo valomos gatvės – nėra kam, niekas nenori, niekam nereikia. Vyravo didelis nusikalstamumas, išaugo nusikaltėlių skaičius. Visa tai rodė, kad Laikinoji vyriausybė negali susitvarkyti su problemomis.

– Šiais metais minime ne tik Vasario, bet ir Spalio revoliucijos 100-ąsias metines. Šiuos du įvykius Rusijos švietimo ministras Vladimiras Medinskis yra pavadinęs svarbiausiu istoriniu įvykiu nuo Kristaus prisikėlimo. Kaip galima vertinti tokį traktavimą?

– V. Medinskis turi didelių problemų su savo, kaip istoriko, disertacijomis. Galima pajuokauti, kad keista, kodėl tai traktuojama kaip antras įvykis po Kristaus prisikėlimo, o ne Vladimiro Putino gimimo. Ministras sau leidžia kalbėti labai liberaliai.

Iš tiesų patys bolševikai tai vadino perversmu. Revoliucija ėmė vadinti tik pradėjus dešimčiai metų po to, 1927 m. Kalbant apie revoliuciją kaip visuomenės pertvarkymą, tai įvyko ne spalį, o vasarį, tada Rusijoje panaikinti luomai.

Tai didelis laimėjimas, nes vietoj absoliutinės monarchijos įvedama demokratinė santvarka. Tai politinis perversmas. Galiausiai prasideda emancipacija, nes piliečių balso teisė suteikiama visiems Rusijos gyventojams, nepriklausomai nuo jų religijos, lyties ar kitų dalykų. Manau, kad tai buvo ir tikras socialinis perversmas.