Mokslo ir technologijų pasaulis

Per pastaruosius kelerius metus antros pagal dydį pasaulio ekonomikos – Kinijos – kraštovaizdis gerokai pasikeitė. Apie Kinijos miestus-vaiduoklius portale bbc.com pasakoja apžvalgininkas Richardas Gray.

Kinija yra sunkiai pavejama ekonomikos augimo lyderė.

Pastaruosius tris dešimtmečius jos ekonomika augo sparčiausiai pasaulyje. Ištisos pramonės šakos, kurioms užgimti ir subręsti Vakarų šalyse prireikė dešimtmečių, Kinijoje suklestėjo vos per keletą metų.

Nemažai daliai šios veiklos Kinijoje buvo išvystytos atskiros pramoninės zonos, o greta jų pastatytos didžiules teritorijas aprėpiančios naujos gyvenvietės, skirtos iš kaimo vietovių atplūstančiai darbo jėgai.

Paklausos tikėtasi, tačiau taip ir nesulaukta

Nuo 1984 iki 2010 m. naujai apstatytų vietovių Kinijoje padaugėjo penkiskart – nuo 8 842 iki 41 768 kvadratinių kilometrų. Per trejetą metų – nuo 2011 iki 2013 – naujų gyvenamųjų kvartalų statybai Kinija panaudojo daugiau betono negu Jungtinės Amerikos Valstijos per visą XX amžių.

Vis dėlto net ir antroje pagal dydį pasaulio ekonomikoje plėtros tempas ėmė pranokti paklausą. Kad sustabdytų kainų ir paklausos mažėjimą, kurį iš dalies lėmė gamybos perteklius, Kinijos vyriausybė pati ėmėsi riboti kai kurių pramonės šakų užmojus.

Gamyba stojo, daugybė žmonių neteko darbo. Pavyzdžiui, Hebėjaus provinciją, kurioje įsikūręs Pekinas, šios priemonės paveikė itin skaudžiai. Ilgus metus šis regionas buvo laikytas vienu pažangiausių plieno pramonės centrų, tačiau dabar daugelis jame esančių valstybei priklausančių plieno gamyklų – uždarytos ir apleistos, o privatūs gamintojai iš paskutiniųjų stengiasi išlikti.

Toks pat likimas ištiko ir kitus žemųjų technologijų sektorius, visos šalies kraštovaizdį subjaurodamas milžiniškais „pramonės zombiais“.

Nuo plieno gamybos prie elektronikos, telekomunikacijų ir biotechnologijų pramonės Kinijoje pereita labai sparčiai. Europoje ir Jungtinėse Valstijose šis procesas truko kelis dešimtmečius, Kinijoje – kelerius metus.

Permainų spartą iš dalies nulėmė ir pačios Kinijos vyriausybės pastangos restruktūrizuoti šalies ekonomiką, o tai savo ruožtu reiškė, kad tokiems tradiciniams sektoriams, kaip kasyba ir plieno bei cemento gamyba, atiteks didžioji su darbų praradimu susijusi našta.

Šalia Geltonosios upės šiaurinėje Šansi provincijoje įsikūrusiuose Čangdži ir Liuliango miestuose iki šiol stūkso apleisti permainų neatlaikiusių cemento gamyklų griaučiai. Kai kurie „gerais laikais“ suręsti statiniai tebėra šiek tiek eksploatuojami, siekiant padengti juos statant susidariusias didžiules skolas, tačiau gamyklose, kuriose anksčiau dirbo per tūkstantį darbuotojų, dabar belikę mažiau negu 100.

Dar vieną žymų randą šalies pramoniniame kraštovaizdyje paliko darbuotojams-migrantams pastatyti kvartalai. Dabar tai miestai-vaiduokliai. Niekas juose taip ir neapsigyveno – lauktas persikėlėlių iš kaimo gyvenviečių antplūdis taip ir neįvyko. Nemaža dalis vystytojų bankrutavo, o statiniai taip ir liko tušti.

Kinų interneto paieškos bendrovės „Baidu“ parengtoje studijoje įvardyta 50 dideles teritorijas užimančių šalies regionų, kuriuose naujai pastatyti gyvenamieji kvartalai taip ir nebuvo apgyvendinti. Viena iš įvardytų vietovių – Ordoso miesto Kangbaši rajonas.

2006-aisiais apstatyta miesto teritorija turėjo būti skirta anuomet besiplečiančios anglių pramonės darbuotojų šeimoms. Kangbaši rajone būtų galėję įsikurti net 300 tūkst. gyventojų, tačiau iki šiol jame eksploatuojama tik 10 proc. būstų.

Kaip nurodo straipsnio autorius R. Gray, taip pat sąraše – Čangšu rajono miestas Sudžou, Dongšengo rajono miestas Erdosas ir Horčino rajono miestas Tongliao. Ištisi daugiabučių kvartalai, prekybos centrai, aikštės ir skverai – nauji, tačiau – bent kol kas – visiškai tušti.

Miestai-vaiduokliai fotografo akimis

Neapgyvendintus Kinijos miestus amerikiečių fotografas Kai Caemmereris fotografavo dvejus metus. Jo nuomone, šie miestai tokie keisti atrodo iš dalies dėl to, kad atsirado jie nepaprastai greitai. „Daugelis šių miestų dygo tokiu mastu, kuris Vakarų urbanistams yra sunkiai suvokiamas“, – teigia K. Caemmereris.

Tačiau, pasak fotografo, šias teritorijas vadinti miestais-vaiduokliais nėra tikslu. „Asmeniškai mane toks apibūdinimas verčia manyti, kad šie miestai kadaise jau buvo apgyvendinti, bet vėliau ištuštėjo, – sako K. Caemmereris. – Tačiau tie žemyninės Kinijos miestai, kuriuose aš apsilankiau, yra kitokie.“

Teisingiau būtų sakyti, kad šie miestai buvo pastatyti tikintis paklausos, kuri niekada taip ir neatsirado. Gyvenvietės yra visiškai įrengtos, tačiau gali būti, kad tuščios jos bus dar 15 metų. „Mano akimis tai – negimę miestai“, – sako K. Caemmereris.

Tačiau straipsnio autorius R. Gray teigia manantis, jog vilties, kad netrukus šie kvartalai vis dėlto sulauks gyventojų, yra. Kinijos vyriausybė tvirtina ketinanti iki 2020 m. į miestus iš kaimo vietovių perkelti 100 mln. žmonių. Ši organizuota migracija galėtų išspręsti bent dalį neeksploatuojamų miestų problemos.

Pavyzdžiui, Ordoso miestas šį klausimą jau ėmėsi spręsti, pasitelkdamas vadinamuosius būsto mainų sertifikatus. Jie išduodami asmenims, kurių nuosavybė kitoje šalies vietoje buvo paimta valstybės reikmėms. Tokį sertifikatą gyventojai gali iškeisti į nekilnojamąjį turtą Kangbaši rajone.

Kinijos vyriausybė taip pat skelbiasi skirsianti 100 mlrd. juanių (apie 13,8 mlrd. eurų) tam, kad kasybos įmonės ir kiti sunkumų patiriantys verslo subjektai galėtų perkvalifikuoti savo darbuotojus ir skirti jiems kitą gyvenamąjį būstą.

Autoriaus teigimu, ženklų, kad taikomos priemonės veiksmingos, tikrai yra. „Baidu“ duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, dar vienas miestas-vaiduoklis, Džengdongas, pamažu tampa gyvenamas. Taigi galbūt Kinijos miestams-vaiduokliams vis dėlto lemta užgimti?