Mokslo ir technologijų pasaulis

Iš Rytų Vokietijos kilęs Jackas Barsky paliko savo motiną, brolį, žmoną, sūnų ir tapo KGB šnipu. JAV jis sukūrė antrą šeimą, tačiau planai staiga kardinaliai pasikeitė. Žvarbų 1988 metų gruodžio mėnesio rytą kompiuterių specialistas J. Barsky kaip įprasta vyko į biurą Madisono aveniu Manhatane.

Tikrasis Jackas Barsky mirė 1955-ųjų rugsėjį būdamas 10 metų amžiaus ir yra palaidotas Libano kalnų kapinėse, Vašingtono priemiestyje. Tačiau žmogus tokiu vardu gyvena ir praėjus daugiau nei 60 metų, 2017-aisiais. Ir jo pasas – tikras. Šiam JAV piliečiui dabar 67-eri, o gimė jis Albertu Dittrichu.

Visai mažytę savo dukrą ir žmoną jis paliko namuose Kvinse. Vos įžengęs į požeminį tunelį jis pastebėjo šį tą pritrenkiančio – raudonos spalvos dažus ant metalinio atitvaro. J. Barsky šio ženklo laukė kiekvieną rytą jau daugybę metų. Jis suprato, kad turi labai greitai priimti jo gyvenimą neišvengiamai pakeisiantį sprendimą.

Jis kuo puikiausiai suvokė, kad raudoni dažai – tai įspėjimas apie jam kilusį pavojų, todėl jis privalo kuo greičiau pasiimti pinigus ir dokumentus, kurie jo laukė iš anksto sutartoje vietoje. Jis turėjo vykti į Kanadą ir susisiekti su Sovietų Sąjungos konsulatu Toronte, rašo „The Guardian“.

Visi jo išvykimui iš šalies būtini paruošiamieji darbai bus atlikti kitų asmenų. Atėjo laikas jam atsikratyti J. Barsky tapatybės ir atvirsti į Albrechtą Dittrichą, chemiką ir KGB agentą, turintį žmoną ir septynerių sūnų, nekantriai jo laukiančius Rytų Vokietijoje.

J. Barsky mąstė apie savo dukterį Chelsea, kuri gimė JAV. Ar jis iš tikrųjų galėtų ją palikti? Jei vis tik nepaliktų, kiek ilgai jis galėtų slapstytis nuo KGB ir JAV kontržvalgybos?

Neįprastai šiltą sausio mėnesio popietę su J. Barsky susitinku viešbutyje, Džordžijos valstijoje, Atlantoje. Jis tvirtai paspaudžia man ranką. Dabar jau 67-erių vyras pastaruosius tris dešimtmečius gyvena ganėtinai ramiai. Vis tik metai, kuriuos jis praleido slapstydamasis, buvo tikrai nelengvi tiek jam, tiek ir jo artimiesiems.

Tik neseniai jam pagaliau pavyko galutinai išspręsti visus praeities klausimus. Be jokios abejonės, tai jam suteikia nepakartojamą laisvės jausmą.

„Visus šiuos metus štai čia turėjau mažą žmogeliuką, – patikino jis, rodydamas į plaukus. – Jis nuolat stebėjo, ką kalbu, ir neleisdavo man vykti į tam tikrą teritoriją. Pagaliau jis buvo nužudytas ir tai buvo panašu į sprogimą.“ Dabar šis žmogus tapęs tikru plepiu, kurį prakalbinti tikrai nėra sudėtinga.

J. Barsky istorija – puikus priminimas apie milžiniškus resursus, kuriuos rusai buvo pasirengę leisti Šaltojo karo metais, siekdami nusiųsti savo agentų į priešo teritoriją. Tais laikais įsilaužimai į duomenų bazes dar nebuvo vykdomi, o ir paprasčiausia kelionė iš Maskvos į Vakarus buvo kur kas sudėtingiau įvykdoma.

„Kai dabar apie visa tai kalbu, tai man atrodo nerealu, – patikino jis, prisimindamas savo kelionę iš Rytų Vokietijos į JAV. – Atrodo, kad tai buvau ne aš, bet tai buvau būtent aš.“

A. Dittrichas gimė 1949 metais nedideliame Rytų Vokietijos miestelyje šalia Lenkijos sienos. Jo tėvas dirbo mokytoju ir buvo ištikimas marksizmo ir leninizmo rėmėjas. Savo motiną pats A. Dittrichas vadina protinga moterimi, neapkabindavusia jo pakankamai.

„Ji mane išsiuntė į internatinę mokyklą, kai man buvo keturiolika, ir aš niekada jos nepasiilgau”, – vaikystės prisiminimais dalinosi jis. Neilgai trukus jo tėvai išsiskyrė ir jo ryšys su tėvu nutrūko.

A. Dittrichui mokslai sekėsi puikiai – Jenos universitete jis mokėsi chemijos. Kai vaikinas mokėsi ketvirtame kurse, į jo bendrabučio kambario duris pasibeldė žmogus ir paklausė, ar jį domina karjera lęšių gamybos įmonėje „Carl Zeiss“. Greitai paaiškėjo, kad nepažįstamasis – Rytų Vokietijos žvalgybos tarnybos „Stasi“ pasiuntinys.

A. Dittrichas gavo pakvietimą atvykti vakarienės į restoraną, kur jis buvo supažindintas su kitu asmeniu – Hermanu, kalbėjusiu vokiškai su lengvu rusišku akcentu. Šis asmuo informavo, kad žvalgybos tarnybą domina galimybė ruošti jį slaptam darbui. Likusius mėnesius A. Dittrichas studijavo įprastu režimu, o kiekvieną pirmadienio rytą susitikdavo su Hermanu. Iš pradžių susitikimai vykdavo agento automobilyje, vėliau – saugiame name.

Kai A. Dittrichas baigė studijas ir ėmėsi doktorantūros, Hermanas trims savaitėms jį išsiuntė į Rytų Berlyną, kur jis turėjo susitikti su asmeniu vardu Borisas. Po kelias savaites trukusių apmokymų A. Dittrichas buvo nuvežtas į sovietų karinę bazę miesto pakraštyje, kur jis kartu su Borisu susitiko su aukšto rango KGB agentu. Jam buvo pasakyta, kad Sovietų Sąjungai reikalingi tik noro turintys šnipai, todėl jis gali laisvai apsispręsti. A. Dittrichui skirtos 24 valandos, per kurias jis turėjo priimti sprendimą. A. Dittrichas patikino buvęs atsidavęs komunistas, tačiau būtent ego ir romantika, susijusi su šnipinėjimu, priimant sprendimą jam turėjo didesnės įtakos nei ideologija.

„Maniau, kad esu tikras intelektualas, protingesnis už beveik visus,“ – teigė jis. Nors iš pradžių atrodė, kad jis kalba kaip tikras amerikietis iš Rytų pakrantės, tačiau perklausius įrašus pasigirsta vokiškų intonacijų.

1973 metų vasario mėnesį A. Dittrichas savo mamai pasakė išeinantis iš universiteto ir persikeliantis į Berlyną, kur ketina kibti į diplomatijos mokslus. Jo kaip KGB agento apmokymai prasidėjo čia, kur juos rengė rusai, o nurodymus į vokiečių kalbą vertė padėjėjas.

A. Dittrichas mokytas Morzės abėcėlės ir kriptografijos tam, kad trumposiomis radijo bangomis galėtų gauti užkoduotų žinučių. Dar jis mokytas išvengti stebėjimo, jam aiškinta, kaip slėpti ir atgauti siuntinius iš slaptų vietų, taip pat buvo perduotos žinios apie kitus klasikinius šnipinėjimo metodus. Be to, jam teko nemažai individualaus anglų kalbos mokymo valandų.

„Laisvalaikiu lankydavausi teatre, operoje, muziejuose, o KGB apmokėdavo mano sąskaitas“,– prisiminimais dalinosi jis.

1975 metais, būdamas dvidešimt šešerių, jis pirmą kartą išsiųstas į Maskvą, kur jo anglų kalbos žinias vertino dvi moterys: profesorė iš Maskvos valstybinio universiteto ir „prislėgtos išvaizdos“ vidutinio amžiaus amerikietė.

„Po daugelio metų FTB man parodė jos nuotrauką. Jie žinojo, kas ji. Ši moteris įsimylėjo rusą, tačiau jai nebuvo lemta pažinti laimę, ši moteris nepritapo“, – pasakojimą tęsė jis.

Vėliau KGB agentų grupelė atvyko į A. Diettricho butą, kur buvo surengtas siautulingas vakarėlis, ir kurio metu alkoholis liejosi laisvai. Aukšto rango KGB atstovai pranešė, kad A. Dittrichas tampa sovietų „nelegalų“ programos JAV dalimi. Ši programa – elitiškiausia ir slapčiausia KGB vykdytų operacijų dalis.

Nelegalai turėjo galimybę dirbti taip, kaip agentai, turintys diplomatinę priedangą, dirbti negalėjo. Be to, šie agentai privalėjo likti įtraukti į rezervą iki taip vadinamojo specialiojo periodo – galimo karo tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, jei tik diplomatiniai ryšiai būtų nutraukti.

Dabar jau J. Barsky gali atvirai pasakyti, kad informacija apie didesnio masto programą su juo niekada dalinamasi nebuvo.

„Visada būdavo palaikomas taktinis lygmuo. Negalėjau net įsivaizduoti, kokia vieta man tenka bendrame paveiksle“, – patikino jis.

Vis tik buvęs šnipas gali pateikti detalų itin slėptos apmokymų programos apibūdinimą. Po dvejus metus trukusių kasdienių apmokymų Rytų Berlyne dar dvejus metus jis praleido Maskvoje. Šį periodą jis apibūdina kaip kupiną vienatvės jausmo ir sunkumų.

„Kai buvau namuose, buvau kažkas, turėjau ryšių, mėgau chemiją, man patiko mokyti kitus. Teko atsisveikinti su šiais dalykais, atsidūriau mieste, kuriame neturėjau jokių pažįstamų žmonių, išskyrus savo prižiūrėtojus. Nemokėjau tos kalbos, taigi neturėjau jokių šansų susirasti draugų“, – ne pačiais maloniausiais prisiminimais dalinosi jis.

J. Barsky motina, maniusi, kad jos sūnus dirba diplomatu Rytų Vokietijos ambasadoje, trumpam buvo atvykusi aplankyti sūnų. Šiam periodui jis apsigyveno viešbutyje ir aprodė atvykusiai motinai miestą. Jųdviejų gidu tapo KGB atstovas. Apmokymai vykdavo akis į akį, dažniausiai J. Barsky bute. Jam niekada neteko sutikti kito „nelegalo“, niekada jis nebuvo matęs uniformuoto KGB darbuotojo. Kelis kartus per savaitę jis kelias valandas vaikštinėdavo gatvėmis.

Vienomis dienomis KGB pasiųsdavo jo stebėti aštuonių žmonių komandą, kartais – nesiųsdavo. Jam teko išmokti atpažinti, kada jis yra sekamas. Savigynai jis buvo mokomas tekvondo, o akcentui patobulinti teko lankyti anglų kalbos pamokas.

Iki 1978 metų birželio jis buvo bemaž pasiruošęs. Sovietų agentai aptiko Merilande mirusio dešimtmečio Jacko Barsky antkapį ir gavo gimimo liudijimą. Maskvoje jis ir jo prižiūrėtojas ėmė kurti „legendą“ apie J. Barsky: „Apie mokyklas, kurias jis lankė, ir adresus, kuriais jis gyveno. Mes priskyrėme jam Vokietijoje gimusią motiną, kas galėtų paaiškinti likusius akcento pėdsakus.“

A. Dittrichui buvo duota jam skirta misija: užmegzti kontaktus su užsienio politikos mokslininkais ir tyrėjais, ypač prezidento Jimmy Carterio nacionalinio saugumo patarėju Zbigniewu Brzezinski. Jam buvo šiek tiek paaiškinta, kaip tai turėtų padaryti, kaip ir tai, kaip geriausiai įsilieti į JAV visuomenę. Jį mokę žmonės menkai jautė tikrąją Amerikos struktūrą, jos visceralinę, neišmatuojamą esmę.

„Tai priminė, tarsi jie būtų leidę laiką stebėdami akvariume plaukiojančią žuvį, o dabar jie moko tave būti žuvimi, – sakė J. Barsky. – Tačiau jie iš tikrųjų nežino, ką reiškia būti žuvimi.“

Prieš persikeldamas į Maskvą jis nutraukė santykius su savo mergina Gerlinde, tačiau jam grįžus namo prieš išvykstant į Ameriką, ji prisipažino vis dar jį tebemylinti. A. Dittrichas paklausė KGB, ar galėtų atnaujinti santykius. Jį prižiūrintys asmenys patikrino biografijos faktus ir sutiko – ciniškai, ko gero, nes namo sugrįžęs agentas su mergina, bent jau teoriškai, bus mažiau linkęs atsitraukti.

Jam buvo leista papasakoti Gerlinde tiesos versiją, tačiau motinai jis melavo – jai sovietinė valdžia atsiuntė dokumentą, kuriame informuojama, kad jos sūnus siunčiamas penkerių metų misijai į Baikonūro kosmodromą, kur vykdoma sovietinė kosmoso programa. Tai buvo uždaras miestas, į kurį įleidžiama tik su vyriausybiniais leidimais. Šį kartą jai neliko galimybių užlėkti netikėto vizito.

Prieš jam išvykstant į JAV, A. Dittrichui buvo duota šūsnis tuščio popieriaus ir pasakyta spausdinti laiškus mamai ir jaunesniajam broliui. Jie bus siunčiami paštu kartą per mėnesį. Kiekvieno laiško pabaigoje jis paliko vietos, kad KGB pareigūnas galėtų pridėti keletą eilučių apie einamuosius įvykius ar atsakyti į klausimus, kuriuos jie gali užduoti. Tada jis išvyko į oro uostą.

A. Dittrichas, dabar jau dvidešimt devynerių, iš Maskvos skrido į Belgradą, tada traukiniu pasiekė Romą ir Vieną. Austrijoje jis gavo Kanados pasą, išduotą Williamo Dysono vardu. Jis nusipirko bilietą į Meksiką per Madridą. Paskui iš Meksiko bilietą į Torontą per Čikagą. Galiausiai jis buvo pasiruošęs patekti į priešo teritoriją.

J. Barsky savo atvykimą į Čikagą 1978 metų spalio 8 dieną apibūdina kaip „labiausiai įtemptas 60 mano gyvenimo minučių“. Jis turėjo su savimi aukštos klasės trumpųjų bangų radijo imtuvą ir 7 tūkstančius dolerių grynais.

„Jaučiausi taip, tarsi ant kaklo turėčiau neoninį ženklą, ant kurio parašyta „Saugokitės šio vaikino“, – prisimena jis.

Tačiau pasus tikrinantys pareigūnai patikėjo jo istorija, kad į Ameriką jis atskrido keletui dienų pamatyti lankytinas vietas, o vėliau grįš į Kanadą. Jam buvo leista patekti į Ameriką. Po dviejų dienų, būdamas Čikagos viešbučio kambaryje, jis sudegino turėtą Kanados pasą ir bilietą į šią šalį. W. Dysonas dingo nuo Žemės taip pat greitai kaip ir atsirado.

Dabar jis buvo J. Barsky ir persikėlė į Niujorką, turėdamas savo naująjį gimimo liudijimą. Su juo jis gavo Gamtos istorijos muziejaus nario kortelę. Su pastarąja gavo skaitytojo kortelę, vėliau ir vairuotojo pažymėjimą. Prieš kreipdamasis socialinės apsaugos kortelės jis padengė savo veidą ir rankas nešvarumais, kelias dienas nesiprausė, kad galėtų papasakoti visada dirbęs žemės ūkio samdiniu, todėl jam, esą, iki tol tos kortelės neprireikė. Ir tai suveikė.

Jo kelias iki aukšto lygio politikos formuotojų buvo ilgas ir vingiuotas.

„Jie niekada iš tikrųjų man nepasakė, kaip turėčiau prasiskverbti į šiuos sluoksnius, – šypsosi J. Barsky. – Už to slypinčios prielaidos buvo labai keistos.“

Jis ėmėsi užsakymų pristatymo dviračiu darbo, taip tikėdamasis pažinti miestą. Vyras su neslepiamu milžinišku ego, pasiekęs savo klasės aukštumas ir įveikęs ilgus KGB mokymų metus, dabar dviračiu vežiojo siuntinius po Niujorką. Ar tai nebuvo priverstinis kuklumas, su kuriuo sunku susitaikyti?

J. Barsky švelniai pakaso už ausies ir šypsosi. „Prisimenu tą gerai atrodančią jauną ponią, kuri šaukia: „Kurjeris čia!“ Manęs tai nejaudino. Niekada iš tiesų nemaniau, „O žmogau, jeigu tik tu žinotum“, – prisimena pašnekovas. Vis dėlto, jeigu ir praėjus beveik keturiems dešimtmečiams prisiminimai tokie aiškūs, kyla klausimas, ar tai tiesa. Kas dvejus metus jis grįždavo į Maskvą ir Rytų Vokietiją, kas reikalavo sudėtingų pasų kaitaliojimų ir slaptavietėse paliktų dokumentų. Per pirmąjį savo sugrįžimą 1980 metais jis vedė Gerlinde. Po kelių dienų jis nusimovė vestuvinį žiedą ir išvyko dar dvejiems metams.

Po devynių mėnesių jį pasiekė to kito jo gyvenimo aidas – kiekvieną ketvirtadienio vakarą jis sulaukdavo šifruotų radijo signalų ir šįkart jam buvo pranešta, kad jis tapo tėvu. Po dvejų metų jis pamatė savo sūnų Matthiasą, tačiau užmegzti ryšį su juo buvo sunku. Santykiuose su Gerlinde taip pat vienas nuo kito vis labiau tolo.

„Visas savo mintis apie tai nustūmiau ateičiai, – prisimena J. Barsky. – Maniau, vieną dieną sugrįšiu visiems laikams, tada mes galėsime iš naujo užkurti liepsną.“

A. Dittrichas galėjo turėti mokslinį laipsnį chemijoje, tačiau J. Barsky išsilavinimas šiuo vardu nebuvo didelis. Tad jis įstojo į Niujorko Barucho koledžą, kur vakariniame skyriuje siekė mokslinio laipsnio. 1984 metais jis gavo programuotojo darbą draudimo kompanijoje „MetLife“. Jis vis labiau integravosi.

Kalba ir kasdienybė jam buvo nesunkios, tačiau elgesio subtilybes įveikti buvo kur kas sudėtingiau.

„Geras mano draugas kartą mane pasodino ir pasakė: „Žinai, visi mano, kad tu esi tikras subingalvis. Tu daug ginčijiesi, puoli žmonėms į akis, esi arogantiškas.“

O aš maniau, kad esu tikrai mielas“, – prisimena jis. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams jis praregėjo, kai kone amerikietiškomis akimis pažvelgė į savo seno draugo vokiečio bjaurų elgesį.

„Galvoje man nušvito: „O Dieve, tai juk aš!“ – sako J. Barsky ir priduria, kad šiems kultūriniams niuansams KGB žmonių nesugebėjo paruošti.

Kiekvieną savaitę jis ilgas valandas skirdavo iš Maskvos gautų pranešimų iškodavimui. Kartais juose buvo perteikiamos užduotys: kartą jam teko važiuoti į Kaliforniją surasti pabėgusio sovietų mokslininko namų adresą, kad jis būtų sugrąžintas atgal (jo nuogąstavimai dėl šiuos misijos atlėgo sužinojus po daugelio metų, kad šis mokslininkas sulaukė 85 metų). Tačiau dažniausiai tie pranešimai buvo nuobodūs.

„Labiausiai erzindavo, kai kelias valandas užsiimi iššifravimu ir tai tėra sveikinimai ir linkėjimai“, – prisimena pašnekovas.

Atsakymai buvo dar sudėtingesnis procesas. Pirma, J. Barsky parašydavo niekuo neypatingą laišką fiktyviam draugui ant popieriaus lapo, kuris buvo impregnuotas specialiais chemikalais.

Tas laiškas buvo dedamas ant veidrodžio ar stiklo plokštės, tada ant jo dedamas specialus kontaktinis popierius, o paskui normalaus popieriaus lapas. Slaptas pranešimas buvo rašomas šviesiu pieštuku ant viršutinio lapo, kuris vėliau buvo sunaikinamas. Chemikalai impregnuodavo žodžius ant apatinio lapo.

Tada toks laiškas buvo siunčiamas į Europą, kur patikimas žmogus perduodavo jį KGB agentui, diplomatiniu paštu išsiunčiančiam jį į Maskvą. Čia laboratorijoje laiškas buvo iššifruojamas. Pranešimui iš Niujorko į Maskvą atkeliauti prireikdavo maždaug trijų savaičių.

J. Barsky pranešimuose dažnai būdavo apibūdinami jo sutikti žmonės, kurie, jo manymu, galėjo būti jautrūs sovietinių agentų siūlymams. Jis atkreipdavo dėmesį į kampus, kuriuos galima panaudoti užverbuojant. Ideologija buvo viena, tačiau bet kokie blogi įpročiai ir finansinės problemos buvo nieko verti. Galiausiai, jis ieškodavo skeletų spintoje – bet ko, ką galima panaudoti galimam taikiniui šantažuoti.

Paklausiu, ką jis mano apie nepatikrintus įtarimus, kad per savo vizitus Rusijoje prezidentas Donaldas Trumpas buvo sukompromituotas. Dokumentai, kuriuos surinko buvęs MI6 agentas Christopheris Steele’as, buvo publikuoti kelios dienos prieš susitikimą su J. Barsky.

„Akivaizdu, kad šantažas yra ginklas iš KGB arsenalo, – gūžteli pečiais pašnekovas. – Jeigu jie galėtų tai panaudoti, tai padarys. Vienintelis klausimas, ar mūsų naujasis prezidentas buvo pakankamai kvailas daryti tokius dalykus.“

Pasak jo, panašu, kad šiandieninės Rusijos saugumo tarnybos mąsto labai panašiai kaip ir senieji KGB veikėjai: „Tai galioja didelėms organizacijos bet kur – jos labai atsparios pokyčiams.“

Devintajame dešimtmetyje įdomiausi potencialūs J. Barsky užverbuoti naujokai buvo radikalūs dešiniojo sparno ideologai. Čia sovietų agentai apsimesdavo radikalios dešinės aktyvistais. „Buvo vienas asmuo, apie kurį pranešiau esantis įsitikinęs, kad jis pasirašys, nes buvo stipriai dešinysis“, – prisimena J. Barsky.

Vis dėlto, jis nežino, ar kuris nors jų tapo naudingu KGB šaltiniu. Pagal procedūras, profilį pateikiantis agentas ir užverbuoti mėginantis agentas buvo skirtingi žmonės. Todėl J. Barsky toliau siuntė aprašymus, o visa kita liko paslaptyje.

J. Barsky neturėjo jokių galimybių iš Niujorko susisiekti su Gerlinde. Jis jautėsi vienišas ir ėmė susitikinėti su Penelope, skrydžių palydove iš Gajanos. Jai reikėjo ištekėti, kad galėtų likti JAV ir J. Barsky sutiko.

Pasak jo paties, jis taip ilgai gyveno dvigubą gyvenimą, kad etinių dvejonių dviejų žmonų turėjimas jam nekėlė. Jo dvi tapatybės gyveno skirtingose smegenų vietose, tad jo supratimu, nei J. Barsky, nei A. Dittrichas niekada nebuvo neištikimi.

„Vokietis ir amerikietis buvo atskiros asmenybės. Nei vienas jų niekada nesusitikinėjo tuo pat metu su daugiau nei viena moterimi“, – neabejoja jis.

Paskutinį kartą Maskvoje J. Barsky apsilankė 1986 metais. Jis buvo pristatytas pramoninio šnipinėjimo pareigūnui, kuris liepė pradėti jam vogti.

„Jis su manimi buvo pakankamai atviras, – pasakoja pašnekovas. – Jis man sakė: „Mums reikia techninės įrangos, programinės įrangos, bet ko, ką gali rasti.“

Tad J. Barsky per slaptavietę perdavė jiems programinę įrangą, kurią naudojo jo kompanija, tačiau niekada nesužinojo, ar jie ja pasinaudojo.

1988 metais, praėjus metams nuo dukters Chelsea gimimo, J. Barsky gavo iš KGB žinutę, kurioje buvo nurodyta bėgti. Nors jis vis labiau nusivylė sovietų komunizmu, niekada nesvarstė galimybės pasitraukti, teigia pats buvęs KGB agentas. Jis tikina nenorintis dabar eiti į FTB.

„Aš užsisklendžiau tam tikrame agnisticizme. Tikriausiai būčiau pavadinęs save socialistu, tačiau stengiausi apie tai negalvoti“, – sako J. Barsky.

Jis ignoravo įspėjimą. Trumpųjų bangų radiju jį pasiekė daugiau pranešimų, jie darėsi vis labiau primygtini. Po poros savaičių metro į jį kreipėsi nepažįstamas žmogus, kuris pasakė, kad jeigu jis negrįš namo, mirs. Tai buvo pirmas kartas, kai kažkas iš Sovietų Sąjungos užmezgė su juo kontaktą Jungtinėse Valstijose.

Tačiau J. Barsky buvo pasiryžęs likti. Į Maskvą jis parašė, kad nuo moters, su kuria susitikinėjo, užsikrėtė ŽIV, ir jam reikia gydymo, kurį jis gali gauti tik Jungtinėse Valstijose. Ketinimų pasitraukti jis neturėjo. Įdomiausia, kad ši gudrybė suveikė. Sovietai baisiai bijojo ŽIV.

Be to, Sovietų Sąjunga buvo pradėjusi braškėti per siūles, o naujoji Michailo Gorbačiovo skelbiama atvirumo politika ėmė daryti spaudimą KGB. Panašu, kad šios struktūros šulams galvoje buvo kiti dalykai, tad kažkokio agento vaikymasis nebuvo jų prioritetas.

Taip J. Barsky susikoncentravo į šeimos gyvenimą. Jis ir Penelope susilaukė antrojo vaiko, gimusį sūnų pavadino Jessie. Deja, santuoka pradėjo byrėti. Jis nusprendė pasakyti žmonai tiesą, vildamasis, kad tai galėtų išgelbėti jų santuoką.

„Ar žinai, kaip rizikavau dėl tavęs? Galėjau būti paimtas nelaisvėn ar nužudytas“, – pareiškė jis jai.

Tačiau Penelope buvo veikiau pikta nei dėkinga. Ji pareiškė, kad jeigu jis Jungtinėse Valstijose yra nelegaliai, vadinasi, nelegalė yra ir ji pati, o vaikai gali būti iš jos paimti.

Šis 1997 metais įvykęs pokalbis buvo lemtingas. J. Barsky iš tikrųjų kelerius metus sekė Federalinių tyrimų agentūra. Jo pavardė buvo aptikta dokumentuose, kuriuos KGB archyvuose nukopijavo Vasilijus Mitrokinas, archyvaras, 1991 metais įžengęs į Didžiosios Britanijos ambasadą Rygoje ir pasiūlęs savo paslaptis.

FTA ėmė stebėti J. Barsky namą, kartais persirengdavo paukščių stebėtojais. Jie apieškojo jo automobilį, o Penelopę kelionėje į Londoną sekė MI5 seklys. Jie netgi įsigijo šalimais esantį namą, kuriame apsigyveno du agentai, tačiau netrukus jiems teko nusivilti, nes J. Barsky gyvenimas atrodė niekuo neypatingas. Greičiausiai jis buvo miegantis agentas, laukiantis signalo iš Maskvos.

Galiausiai šeimos namuose jie paliko pasiklausimo įrangą. Kai J. Barsky viską prisipažino Penelope, FTA padarė išvadą, kad jis paliko aktyvią tarnybą. Tada jie padarė savo ėjimą. Važiuojantis J. Barsky buvo sustabdytas šalikelėje ir jam pasakyta, kad jeigu bendradarbiaus, į kalėjimą nepateks.

„Iškart sutikau. Pasakiau jiems viską, ką žinojau“, – neslepia jis.

2009 metais jis gavo žaliąją kortą, o 2014 metų rugpjūtį ir tikrą JAV pasą J. Barsky vardu. Tapatybė, kurią jam pavogė KGB, buvo legalizuota.

Kai J. Barsky santuoka su Penelope buvo nutraukta, jis jautėsi palaužtas.

„Nemačiau priežasčių toliau egzistuoti. Skaičiavau šeštą dešimtį, vaikai buvo jau išėję iš namų, santuoka subyrėjo. Kokia buvo prasmė“, – klausė jis tada savęs.

Buvo praėję daugiau nei dešimt metų nuo paskutinio kontakto su Vokietijoje likusia žmona Gerlinde ir judviejų sūnumi Matthiasu.

Jis keliavo iš vieno darbo į kitą, dirbo įvairiose kompanijose, pirmiausia kaip programuotojas, vėliau kaip IT vadovas. Jis pradėjo megzti santykius su savo padėjėja Shawna, vėliau ją vedė. Dabar jie gyvena valanda kelio nuo Atlantos kartu su šešerių metų dukrele Trinity. Per Shawną J. Barsky atrado Dievą, kuris užpildė komunistiniam uolumui išgaravus atsiradusią tuštumą. FTA agentas Joe Reilly, dirbęs su J. Barsky byla ir vadovavęs jo apklausoms, tapo geru jo draugu ir dukters Trinity krikšto tėvu.

Shawna, kilusi iš Jamaikos ir persikėlusi į JAV kiek mažiau nei prieš dešimt metų, šypsosi pasakodama apie savo pirmąjį pasimatymą su J. Barsky. Jis nusprendė jai viską papasakoti apie savo praeitį, taip įtraukdamas ją į nedidelę žmonių grupelę už FTA ribų, kurie žino jo tikrąją istoriją. Tačiau ji paprasčiausiai juokėsi.

„Buvau ištekėjusi už vyro, kuris daug melavo, tad iš tikrųjų nenorėjau viso to girdėti, – pasakoja trečioji J. Barsky žmona. – Maniau, jis keistas vaikinas. Pagalvojau, „Gerai, jeigu nori gyventi šiame fantazijų pasaulyje, puiku, tačiau nėra jokio reikalo apie tai kalbėti.“

Moteris teigia tik po kelerių metų suvokusi, kad ši istorija apie vaikystę Vokietijoje gali būti tiesa. J. Barsky naujasis gyvenimas ramiai teka priemiestyje, tarsi tikro amerikiečio, kuriuo būti jis išsiųstas, tačiau vistiek yra keletas elgesio momentų, išlikusių iš KGB dienų. Kai kartais išeina pabėgioti ir pamato neįprastoje vietoje pastatytą automobilį, patraukia kuo toliau nuo kelio, sukdamas zigzagais, kad nepaliktų galimų pėdsakų.

Dažniausiai paaiškėja, kad tai paukščių stebėtojai (tikri) ar įsimylėjėlių porelės. Slaptaviečių įprotis taip pat ne iki galo jį apleido – dabar jis transformavosi į įprotį slėpti sausainius. „Žinau, kad neturėčiau jų valgyti, todėl slepiu. Įvairiose vietose. Shawna sako, kad man nereikia jų slėpti, tačiau negaliu nieko padaryti“, – tikina pašnekovas.

Jis ignoravo 1988 metais gautus KGB nurodymus bėgti. Pasak jo paties, dėl naujagimės dukters. Jis ją pasirinko vietoj Gerlinde ir Matthiaso. „Jeigu Chelsea būtų buvusi sūnus, nežinau, ar būčiau pasielgęs taip pat, – samprotauja J. Barsky. – Visada maniau, kad moterys yra geresni žmonės.“

Tačiau buvo mažiausiai dvi moterys jo gyvenime, kurioms šis jo sprendimas buvo išskirtinai skausmingas. Gerlinde KGB pranešė, kad jos vyras mirė nuo AIDS, o motina, kuri visą tą laiką tikėjo, kad sūnus išsiųstas į Baikonūrą, taip ir buvo palikta nežinioje. J. Barsky Vokietijoje likusią šeimą išmetė iš savo galvos ir apsisprendė niekada daugiau su jais nekontaktuoti.

Kai Chelseai sukako aštuoniolika, tėvas nusprendė papasakoti viską apie savo praeitį. Kai ji išgirdo, kad Vokietijoje turi netikrą brolį, ji jį susirado ir 2014 metais kartu su tėvu nuvyko į Vokietiją pasimatyti su dabar jau ketvirtą dešimtį skaičiuojančiu Matthiasu. Gerlinde, kuri dar buvo gyva, nenorėjo jo matyti, mat ketvirtį amžiaus manė, kad jos sūnaus tėvas yra miręs. J. Barsky pripažįsta, kad jautė kaltę, tačiau mano, kad atsiprašymas būtų bereikšmis: „Jeigu mudu susitiktume, pasakyčiau, kad tikrai atsiprašau, tačiau svarbiausia yra tai, kad aš jos nepasirinkau. Aš nesirinkau kitos moters, aš pasirinkau vaiką.“

Motina metų metus kankinosi nežinodama, kas nutiko jos pradingusiam sūnui. Ji rašė M. Gorbačiovui ir pirmajam Rytų Vokietijos kosmonautui, klausdama, ar jie ką nors žino apie jauną diplomatą, išsiųstą slaptai misijai į Baikonūrą. Po daugybės metų lankydamasi Afrikoje ji susipažino su mokslininku iš Vokietijos. Jis sakė netrukus važiuosiantis į Rusiją, o kai J. Barsky motina papasakojo jam apie savo dingusį sūnų, jis pažadėjo kreiptis per Rusijos televiziją.

Visai nenuostabu, kad niekas neatsiliepė. Motina mirė taip ir nesužinojusi, kas nutiko jos vaikui. J. Barsky pasakoja tai be matomų emocijų.

„Tai skamba žiauriai, tačiau ji pasmerkė save tam, kas nutiko, – aiškina buvęs KGB agentas. – Santykiuose tarp tėvų ir vaiko emocijas pasėti turi tėvai. Niekada nebuvo jokių apkabinimų. Tai nepateisina to, kad aš jai melavau. Tai nepasiteisinimas, tai tik paaiškinimas.“

O dėl trejais metais jaunesnio brolio, tai J. Barsky susirado jį Berlyne, jie apsikeitė elektroninio pašto adresais, tačiau vėliau Jackas pasakė nenorintis matyti vyresnėlio, nes negali jam atleisti to, kad motina paskutiniaisiais gyvenimo metais labai kankinosi.

„Tai jo pasirinkimas. Jis galėjo turėti gražią kelionę į JAV, mane ten aplankyti, – aiškina J. Barsky. – Jam tikrai niekada nepadariau jokios žalos. Neturime artimų santykių.“

Jo dalykiški ir tiesūs atsakymai apie Vokietijoje likusią šeimą nesiderina su J. Barsky būdingu linksmumu. Ar jis iš tiesų nejaučia kaltės ir atsakomybės naštos? Jis gūžteli pečiais.

„Greičiausiai atrodyčiau labiau užjaučiantis, jei dar kažką pasakyčiau, tačiau paprasčiausiai daugiau nieko nėra. Jokių emocijų“, – tikina jis ir priduria, kad po ilgų melavimo metų jis negali elgtis kitaip, kaip tik būti sąžiningas.

Paklaustas, ką J. Barsky pasakytų jaunam A. Dittrichui, jeigu galėtų sugrįžti į į tą akimirką, kai į jo duris pasibeldė vyras iš Stasi, jis nedvejoja: „Nedaryk to. Susipainiosi. Tai schema, kuri pasmerkta žlugti, ir daugeliu atvejų ji patyrė nesėkmę. O nuotykių aspektas yra visiškai pervertintas. Slapstytis dažniausiai būna gana nuobodu: tai 99 procentai laukimo ir 1 procentas veiksmo. Jautiesi vienišas.“

Vis dėlto, J. Barsky tiki, kad viskas vyksta pagal Dievo planą. Savo gyvenimo saulėlydyje jis pagaliau atrado ramybę ir laimę.

„Visada turėjau tą vaikišką jausmą, kad viskas galiausiai baigsis gerai, – sako buvęs KGB agentas. – Ir tam tikra prasme taip ir buvo.