Mokslo ir technologijų pasaulis

Vanduo tikriausiai yra geriausiai ištyrinėtas Žemėje esantis skystis. Sukaupta itin daug žinių apie fizikines ir chemines jo savybes. Tačiau kartais apie vandenį sužinoma tokių faktų, apie kuriuos greičiausiai niekada nebūtumėme pagalvoję.

Ar galėjote numanyti, jog dalis vandens pasiekia kone žemės branduolį? Greičiausiai ne, nes mes tiesiog įpratę manyti, jog visas Žemės vanduo yra jos paviršiuje

Tačiau pasirodo tas neįtikėtinai skambantis pareiškimas yra tiesa. Geologinių procesų metu, tam tikra dalis vandenynų gelmėse telkšančio vandens pasiekia iki 2900 kilometrų gylį ir atsiduria riboje tarp mantijos ir išorinio branduolio.

Procesas prasideda vandeniui įsiskverbus į vandenyno dugno plyšius. Tada tektoninės plokštės judėdamos dalį plyšiuose esančio vandens įkalina, ir judėdamos kartu su uolienomis stumia žemyn. Pasiekusios tam tikrą gylį, nuo intensyvėjančio karščio, uolienos išsilydo.

Tokiu būdu, dalis uolienų su viduje esančiomis vandens molekulėmis pasiekia išorinę žemės branduolio ribą. Tačiau ten ilgai neužsibūna. Išsilydžiusi magma vėl kyla paviršiaus link, kristalizuojasi ir ciklas prasideda iš naujo.

Kaip tik tokiose kristalizuotose uolienose pasiekusiose žemės paviršių ir buvo aptiktos vandens molekulės. O kad tos uolienos yra iš apytikriai 2900 km gylio išsiveržusios magmos, buvo žinoma iš ankstesnių tyrimų.

Tuo tarpu uolienos struktūra ir detalūs tyrimai neabejotinai leidžia teigti, jog vandens molekulės joje atsirado ne dėl netyčinio mėginio užteršimo paviršiniu jūros vandeniu, o iš tiesų dalyvavo visame minėtame geologiniame procese.

Šio tyrimo rezultatai paskatino ir vėl grįžti prie šimtmečių senumo diskusijos – kokiu būdu susiformavo atmosfera ir vandenynai. 

Vienos iš teorijų šalininkai teigia, jog į sausą planetą, sąlyginai ankstyvoje jos gyvavimo stadijoje, vandens ir įvairių dujų molekulių kartu su savimi atnešė ją tuo metu gausiai bombardavę įvairūs kiti dangaus kūnai, kaip antai asteroidai.

Tuo tarpu kitos teorijos šalininkai mano, jog vandens molekulių būta kur kas anksčiau. Jie laikosi nuostatos, jog pačioje Žemės formavimosi pradžioje jau buvo uolienų savo sandaroje turėjusių vandens molekulių, ir kad jos tik daug vėliau kartu su magma iškilo iš planetos gelmių ir suformavo vandenynus.

Gaila, tačiau šių tyrimo rezultatų nepakanka kuriai nors vienai teorijai patvirtinti. 

Beje, šis atradimas ne tik atveria naujus pažinimo klodus apie mūsų planetos geologiją, tačiau taip pat suteikia rimtą pagrindą manyti, jog ir kitos planetos gali turėti gausius vandens išteklius giliuose jas sudarančiuose sluoksniuose.