Mokslo ir technologijų pasaulis

Tuo nuo senų laikų naudojasi fokusininkai ir kišenvagiai, dėl to įvyksta dauguma automobilių avarijų, žmonės painioja įtariamuosius ir kviestinius, o vyras nepastebi žmonos naujos šukuosenos. Psichologai vadina tai didžiąja suvokimo iliuzija.

Štai penkios kortos. įsidėmėkite vieną. Įsiminėte?

O dabar pažvelkite į kitą atvaizdą.

Pašalinome jūsų pasirinktą kortą, tiesa?..

Pademonstravome jums seną gerą kortų triuką. Kas dar neatspėjo – paaiškinsime: mes, žinoma, pakeitėme visas kortas, o jūs buvote taip susikoncentravę į vieną pasirinktą kortą, kad to paprasčiausiai nepastebėjote. Tai nieko baisaus ir tik rodo, kad jūs priklausote absoliučiai žmonių daugumai. Beje, gali būti, perskaitę šį straipsnį tapsite kiek dėmesingesni, nei kiti.

Neteisėti fokusai

O žinote, kaip paprasčiausia atlikti piniginės ištraukimo iš galinės greta stovinčio asmens kišenės „fokusą“? Tereikia parodyti tai, ko jis šioje vietoje ir šiuo laiku visiškai nesitiki išvysti – pavyzdžiui, kyštelėti po nosimi valgomąjį šaukštą, kai jis kalbasi su jumis gatvėje. Kol jis sutrikęs apžiūrinės sriubos įrankį, mikliai ir atsargiai ištraukite piniginę (tam, aišku, reikia gūdžių). Tik paskui nepamirškite grąžinti – tai juk tik fokusas!

O pamenate „XX amžiaus galo rusišką ruletę“ – garsųjį žaidimą antpirščiais? Jo esmė – atspėti, po kuriuo antpirščiu yra rutuliukas. Žaisdavo, aiškus dalykas, ne „iš įdomumo“ – nelaimėlis turėdavo pastatyti kokią nors pinigų sumą. Paskui rutuliukas jam matant būdavo dedamas po antpirščiu, „antpirštininkas“ gana lėtai maišo antpirščius, o „lochas“, sekdamas jo judesius, atrodytų, tikrai žino, kur rutuliukas. Bet kur tau! Kol vienas „atsitiktinis“ žiūrovas sakydavo kokią nors netikėtą repliką arba laimėjimo atveju siūlydavo negrąžintinai pridėti pinigų, „antpirštininkas“ spėdavo mažyliu pirštu sugriebti rutuliuką, ir – voilà! – nei rutuliuko, nei pinigų.

Kišenvagių gudrybės

Stumtelėti pečiu minioje, ir kol žmogus dairosi – ištraukti piniginę. Ištepti rūbus ir, ilgai atsiprašinėjant, šalinti nešvarumus – kartu su brangiu telefonu. Suspausti metro duryse per kamšatį. Padėti įsėsti į mikriuką ar autobusą. Pulti glebėsčiuotis, vaizduojant seną pažįstamą, o po to apsimesti suklydus. Sukelti avariją ir teikiant pagalbą, arba atvirkščiai, gąsdinant, pačiupti rankinę ir nuvažiuoti. Paprašyti pagalbos (perskaityti, išsirinkti prekę ir pan.), o tuo metu įlįsti į padedančiojo krepšį. Įkyriai prašinėti (tuo dažniausiai užsiima čigonai su vaikais) ir nuimti brangų laikrodį. Visa tai – tik maža dalis legalių ir nelegalių apsukruolių mėgiamiausių triukų. Ir visi jie remiasi viena mūsų sąmonės veikimo klaida, vadinama „pokyčių aklumu“. Susitelkę į kokį nors vieną dalyką ir po to netikėtai perkėlę dėmesį į ką nors netikėto – nepajėgiame sekti dar kažko, net jei tai vyksta mums po nosim. Dviejų užduočių vienu metu nepajėgia 98% žmonių.

Kaip apsaugoti savo daiktus nuo ilgapirščių? Vieningo recepto, deja, nėra. Tiesa, specialistai pataria – pasistenkite įsigauti į kišenvagio protą. Kas labiausiai domina kišenvagius? Žinoma, brangūs daiktai ir piniginė. Ką jis toliau daro? Suprantama, žiūri, kur šiuos daiktus laikote. Todėl geriausias apsauos būdas, kaip tai nuvalkiotai beskambėtų, nenešioti brangių daiktų viešose vietose ar bent jau įsidėti kur giliau – į užsegamą vidinę kišenę ar sandariai užtrauktą, nuolat prilaikomą alkūne krepšį. Tačiau galima panaudoti ir netikėtumo techniką. Ji padeda išsaugoti daiktus keliaujant, pavyzdžiui, vaikštinėjant svetimame mieste. Surizikuokite įsidėti piniginę, telefoną ir laikrodį į didelę plastikinę sulčių stiklinę, uždenkite ją ir, kad būtų įtikimiau, įstatykite šiaudelį. O dabar drąsiai nešiokite stiklinę rankoje. Kažin ar kišenvagiai gviešis šio daikto, jei, aišku, vertingų daiktų sudėjimo proceso nevykdėte viešoje vietoje, kur vagis galėtų tai išvysti. Ir dar – nepamirškite stiklinės ant artimiausios kavinės staliuko.

Neuromagija

Taip vadinama nauja, 2008 metais atsiradusi, psichologijos kryptis. Neuromagija – psichologų, psichofiziologų ir kuo tikriausių fokusininkų koalicija. Būtent ji tiria, kodėl, žvelgdami į ką nors… to nematome.

Beje, psichologai šį reiškinį tirti pradėjo maždaug praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tokie tyrimai radosi, kaip dažniausiai ir būna, kaip kitos srities – regos suvokimo tyrimų – šalutinis produktas. Tyrimus atliko vienas iš kognityvinės psichologijos kūrėjų Ulricas Neisseris. Savo studentams jis iškėlė nelengvą užduotį, pasiūlęs peržiūrėti filmą iš vienas ant kito uždėtų filmų. Tuo pačiu studentai turėjo stengtis žiūrėti tik vieną filmą, ignoruodami kitą. retkarčiais iš vieno ekrano kampo į kitą pereidavo mergina su skėčiu, neturėjusi su filmais visiškai nieko bendro. Neisserio nuostabai, beveik niekas iš filmą žiūrėjusių studentų jokios merginos nepastebėjo.

Nematomoji gorila

Maždaug po 30 metų, XX ir XXI amžių sandūroje, graži mergina su lietsargiu psichologijoje pasirodė gorilos pavidalu. Plačiai nuskambėjusį eksperimentą atliko psichologas iš Čikagos Danielis Simonsas su kolega Christopheriu Chabris'i. Iš esmės, jie atkartojo seną Neisserio eksperimentą, tik vietoje filmų žiūrovams rodė krepšinio komandą. Žiūrovai buvo prašomi suskaičiuoti žaidėjų atliktus kamuolio perdavimus vieni kitiems. Retkarčiais tarp žaidėjų pasirodydavo gorilos kostiumu vilkintis žmogus, patrankydavo sau į krūtinę ir nueidavo. Efektas buvo toks pat – atrodytų, pavojingos, gorilos, žiūrovai beveik nepastebėjo. Eksperimentą pavadino „Nematomoji gorila“, jo pagrindu išleido atskirą knygą „Nematomoji gorila, arba istorija apie tai, kokia apgaulinga mūsų intuicija“, ir padarė išvadą: kokia nors užduotimi užsiėmę žmonės nepastebi su šia užduotimi nesusijusių reiškinių. Net jei šie reiškiniai netikėti, įdomūs ir kelia grėsmę jų gyvybei ir gerovei. O kai tokios užduoties nėra – visi reiškiniai, tokie, kaip gorilos krepšinio komandoje, pastebimi kuo puikiausiai.

Prieš padarydami tokią išvadą, psichologai, aišku, išbandė daugybę įvairiausių eksperimento su gorila modifikacijų. Pavyzdžiui, įspėdavo žmones apie gorilą, tačiau pasalūniškai pakeisdavo užuolaidą, kurios fone vykdavo žaidimas, iš ryškiai raudonos į ryškiai geltoną. Žiūrovai, užsiėmę perdavimų skaičiavimu ir lūkuriuodami gorilos, užuolaidos pakeitimo nepastebėdavo.

12 vatų

Kiekvienu atskirai paimtu laiko momentu mūsų dėmesį užima tik vienas objektas, ir tik jo pasikeitimus mes sekame. Mūsų dėmesys primena prožektoriaus spindulį. Siauras spindulys rodo nuodugniai apšviečia gabalėlį scenos, platus – gali apšviesti visą sceną, tačiau smulkmenos šiuo atveju nepaklius į regos lauką.

Mat mūsų smegenų galia vos 12 vatų. Tai mažiau nei trečdalis šaldytuvo lemputės galingumo. Kadangi energija tokia ribota, smegenys užprogramuotos apkarpyti visą nebūtiną informaciją, kad būtų gaunamas adekvatus aplinkinio pasaulio vaizdas. Jis koncentruojasi tik į tai, kas mums svarbu. Kaip jos tai atlieka? Naudodama prefrontalinę žievę, momeninę dalį, talamusą (gumburą). Jie filtruoja kitų smegenų dalių siunčiamus signalus, ir taip perkelia dėmesį nuo vieno objekto prie kito.

Suvokimo klaida

Iš tiesų jų yra daug, visos jos panašios ir tarpusavyje susijusios. Dėl jau minėto aklumo pokyčiams, nepastebime netgi labai didelėje regos scenos dalyje vykstančių pokyčių, kai susitelkiame į kokią nors užduotį ir/arba tuos pokyčius lydi „juostelės nutrūkimas“. Jei pokyčiai vyksta netikėtai, statiniame vaizde – mes juos žinoma, pastebėsime. Tam turime specialius judėjimo jutiklius, kuriuos paveldėjome dar iš amfibijų. Jie automatiškai patraukia dėmesį į naujo objekto pasirodymo vietą. Bet jei pokytis „nutrūksta“ – kaip tai buvo su kortų fokusu straipsnio pradžioje, rizikuojame nieko neišvysti. Juk jeigu ir pirmas ir antras kortų rinkinys būtų tame pačiame puslapyje, juos sulyginti lengviau ir tikriausiai klasta būtų atskleista.

Jei priešais gulintis raudonas rutuliukas pabąla, žinoma, tai pastebėsime. Tačiau jeigu kamuoliukas pabals tada, kai mes mirktelėjome, spalvos pokyčio galime ir nepastebėti. Jeigu, aišku, mūsų mintys nėra sutelktos į būtent šį kamuoliuką.

Nesame linkę pastebėti skirtumų ir jeigu pokyčiai vyksta labai palengva, mūsų smegenys pakitusius niuansus iš atminties paprasčiausiai ištrina.

Žmogus nepastebi pokyčių, net jeigu įvyksta ne globalus vaizdo nutrūkimas, tik triukšmas jo dalyje. Užfiksuoti atvejai, kai vairuotojas nepastebėdavo pėsčiojo, nes kaip tik tuo momentu ant stiklo užtikšdavo keli purvo purslai. Todėl aklumo pokyčiams tyrimus dabar daugiausiai finansuoja stambios automobilių korporacijos, kurioms avarijos visai nereikalingos.

Suvokimo aklumas ir automobilių katastrofos

Bet dar dažniau automobilių avarijos vyksta dėl „aklumo pasikartojimams“ ir „nedėmesingumo aklumo“. Mes dažniausiai nepastebime matomo objekto pasikartojimo, jeigu jie vyksta tam tikrais laiko intervalais arba jei tas objektas erdvėje yra greta objekto, kurį mes ką tik matėme. Būtent todėl šiuolaikiniuose tekstų redaktoriuose pasikartojantys pasikartojantys žodžiai pabraukiami raudona vingiuota linija, kaip rašybos klaida, nes jeigu gretimi žodžiai vienodi, mes juos, ko gero, suvoksime kaip vieną.

Dėl tos pačios priežasties automobilininkai dažnai susiduria su motociklininkais. Dažniausiai motociklo ir automobilio susidūrimas įvyksta, kai automobilis pasuka į kairę prieš motociklą. Automobilio vairuotojas žiūri į kitas mašinas ir tiesiogine to žodžio prasme, motociklininko nemato, nors jis gali pravažiuoti tiesiai prieš jį. Mūsų smegenys užprogramuotos matyti tai, kas įprasta. Jei automobilių sraute „netikėtai“ pasirodo ne eilinė mašina, o motociklas, vairuotojas jį gali pamatyti, bet nesuvokti. Sąmoningai suprantame tik mažą dalį to, ką regi mūsų akys. Vairuojant ir kalbant telefonu, pasireiškia nedėmesingumo aklumas, kai žmonės nemato to,kas vyksta kelyje priešais juos. 2002 metais atlikti tyrimai parodė, kad JAV dėl kalbančių telefonu už vairo kaltės kasmet žūsta 2 500 žmonių. Dar 330 tūkstančių sužalojami. Ekspertų nuomone, kalbant telefonu ir vairuojant, pakliuvimo į avariją tikimybė tokia pati, kaip ir vairuojant girtam. Jei žmogus rašo tekstinius pranešimus – rizika padidėja dvigubai.

Matyti tai, kas įprasta

Nedėmesingumo aklumas, kaip ir aklumas pasikartojimams atsiranda, nes mes negalime pastebėti netikėtų dalykų, jeigu mūsų dėmesys sutelktas į ką nors kita. Net jei tas netikėtumas bus tiesiai prieš mus.

Samgu, kad gliame stiakyti testką, net jiegu žožduoise sukietsos raidės. Netikėta, kai sąskaitą atnešti prašome ne to oficianto. Pavojinga, kai painiojame kviestinius ir įtariamuosius. Įdomu, kai nepastebime klaidų netgi garsiausiuose filmuose.

Jei smegenys mato tai, kas mums svarbu, nesuprantamas vietas jos užpildo tuo, ką tikimės išvysti. Jei vienoje „Karibų jūrų piratų“ serijoje nesitikime senoviniame piratų laive už Jacko Sparrow išvysti vyriškio su šiuolaikiniais marškinėliais – labai tikėtina, to ir nepamatysime. Suvokiame tik tai, kas įprasta ir tai, ką sugebame suprasti. Visa kita tiesiog praeina šalia mūsų sąmonės. Todėl moterys turėtų vertinti vyrus, pastebinčius pakeistą šukuoseną, juk tokie egzemplioriai išties retenybė.

Tęsiant lyčių tarpusavio santykių ir aklumo pasikartojimams temą, galima pasakyti, kad būtent ji yra priežastis to, kad kai kurioms moterims visi vyrai – kiaulės, o kai kuriems vyrams – visos moterys „tokios“. Visi šių tipų žmonės būna turi kokia nors neigiamą patirtį, kuri arba truko ilgai, arba kartojosi, arba tiesiog pernelyg juos traumavo. Dabar jie nenori nė girdėti, kad egzistuoja nuoširdžios moterys ir padorūs vyrai. Tiksliau, girdėti tai nori, tačiau… kiekviename žmoguje anksčiau ar vėliau vis vien išvys tai, prie ko pripratę. Taip jau surėdytos mūsų smegenys. Beje, galima viską pakeisti – svarbu tik, kad būtų noras.

Dėmesingumo iliuzija

Psichologai ne kartą yra atlikę tyrimus: nepaisant viso to, kas išdėstyta aukščiau, daugelis mūsų yra įsitikinę, kad kuo puikiausiai kontroliuoja aplinką ir pastebi, jei ne viską, tai labai daug. Psichologai pavadino tai dėmesingumo iliuzija, kuri, beje, vaidina svarbų vaidmenį ir gan naudinga mums, antraip išties sunkiai sutvardytume nuolatinį nerimą, kad negalime kontroliuoti visko, kas aplink vyksta. Visgi, kaip jau galėjome įsitikinti, tokia iliuzija, deja, dažnai būna neparanki.

Tačiau kokia konkrečiai pasaulio dalis prasprūsta nepastebėta? Vogdamas daiktus, kišenvagis valdo mūsų gebėjimą koncentruotis. Kaip tai veikia? Žmonių dėmesiu manipuliuoti galima kuo įvairiausiais būdais. Tokios manipuliacijos dažniausiai remiasi dviem dėmesio tipais. Pirmasis yra valingas – jis padeda priimti sprendimus. Atitraukite akis nuo teksto ir žvilgtelėkite per langą. Jūs tai padarėte, naudodami valingą dėmesį. Dabar girdite telefono skambutį. Jūs žvilgtelite į jį ir tai vyksta dėl nevalingo dėmesio, kai susikoncentruoti priverčia koks nors įvykis. Kai pažiūrėjote pro langą, pasinaudojote prefrontaline galvos smegenų žieve, kuri atsako už sprendimų priėmimą ir planavimą. Kai jūsų dėmesį patraukė telefono skambutis, suveikė primityvesnė reagavimo sistema, esanti sensoriniuose smegenų žievės regionuose. Ši ir kitos smegenų dalys atsako už dėmesio sutelkimą į netikėtus, jutimo organus paveikiančius dirgiklius.

Kai kišenvagis paima iš mūsų piniginę ar laikrodį – jis manipuliuoja abiem dėmesio tipais. Išblaškyti žmones dėmesį gan lengva, tereikia panaudoti nevalingą dėmesį. Stumtelėjimas minioje – ir žmogus nevalingai išsiblaško. Tuo metu miklios rankos išvaduoja jį nuo piniginės ar laikrodžio naštos. Beje, kiek besistengtumėte, jei norės, įgudęs kišenvagis, deja, sugebės jus apsukti. Norint laiku sureaguoti, reikėtų dėmesio valdymą treniruoti ne vienus metus. Tad, atsipalaiduokite, tačiau… būkite dėmesingi.

Mes nepastebime, kiek daug mes nepastebime. O dar mums vaidenasi, kad matome daugiau, nei iš tiesų. Vis dar netikite?

Kaip galima greičiau balsu pasakykite spalvas, kuriomis parašyti šie žodžiai.

Per lengva? O jei taip?.. Atminkite: sakyti reikia ne pačius žodžius, o jų spalvą.

Svarbu ne tai, į ką žiūrite, o tai, ką matote. Beje, pastebėjote triušį su cilindru kai kurioe straipsnio fotografijose?..

O. Fadejeva