Mokslo ir technologijų pasaulis

Kodėl sveiką mitybą propaguojančios teorijos atrodo tokios prieštaringos? Juk iš tiesų taip būti neturėtų.

Naršydami internetą veikiausiai nesunkiai pastebėjote, kad vieni dalykai yra populiarūs, o kiti – ne, be to, visi populiarūs dalykai turi šį tą bendro.

Tas bendras bruožas paprastai nėra susijęs nei su kokybe, nei su svarba, nei su pagrįstumu.

Visas žaibiškai išpopuliarėjančias teorijas sieja jų naujumas, rašo „The Atlantic“.

Kad labiausiai žmones masina naujovės, įrodo garsiojo romano „Mobis Dikas“ pavyzdys.

Tai Hermano Melville‘io plunksnai priklausanti nesenstanti klasika. Deja, retas kuris šį kūrinį skaitė, nors visą tekstą galima be vargo rasti internete ir nemokamai atsisiųsti.

Atrodo, galėtumėte imti ir skaityti. Tačiau vis dėlto neskaitote. O ar daug jūsų feisbuko draugų šiandien pasidalijo kokiomis nors įžvalgomis apie „Mobį Diką“? Vargu ar bent vienas.

Žmones apsėdusi naujovių vaikymosi manija yra vadinama neofilija. Šį terminą dar 1965 metais viename savo kūrinyje pavartojo J. D. Salingeris, matyt, gerokai sunerimęs dėl masinių šio reiškinio apraiškų.

Vis dėlto žmonių potraukis naujovėms nerodo, kad jie kvaili ar nesugeba tinkama linkme nukreipti dėmesio.

Naujovių paieškos tam tikra prasme yra evoliucinio prisitaikymo požymis, siejamas su gera sveikata.

Kad ir kaip būtų, mokslui polinkis į neofiliją kartais sukelia tam tikrų problemų. Tai ypač pasakytina apie mokslą, susijusį su mityba.

Naujovių poreikis verčia traktatų ir publikacijų autorius skirti dėmesio teorijoms, tarsi paneigiančioms nuo seno prigijusias nuostatas.

Kartais atrodo, kad apie naują tyrimą, kurio rezultatai nežada jokių pokyčių ir neverčia aukštyn kojomis skaitytojų pažiūrų, neverta nė rašyti. Tokia nuostata pakankamai gerai paaiškina viena kitai prieštaraujančių teorijų gausą.

Pavyzdžiui, anksčiau buvo tvirtinama, kad kiaušinius valgyti sveika. Dabar gi – kad nesveika. Tas pats ir su sviestu: nūnai jis vėl sugrąžintas į sveikų produktų sąrašus.

Kone kas pusantro mėnesio laikraščiai kaip užsakyti sumirga antraštėmis, skelbiančiomis, kad atsisakius pusryčių nieko bloga tikrai nenutiks arba priešingai – kad nepusryčiaudami, galima sakyti, žaidžiame su likimu.

Diena iš dienos, o ilgainiui ir metai iš metų skelbiamos viena kitą paneigiančios naujienos nejučiom suponuoja nuostatą, kad kaskart pateikiama informacija, kad ir kontroversiška, visada yra pagrįsta, todėl teisinga.

Žinoma, taip nėra ir būti negali. Juk pasiryžimas sveikai maitintis iš esmės negali prilygti bemaž neįveikiamam iššūkiui.

Šią užduotį gali apsunkinti su finansais, užimtumu ir galimybėmis susijusios aplinkybės, bet jokiu būdu ne mokslininkų pateikiamos išvados. Nors galbūt teko girdėti, kad yra priešingai.

Štai visiškai neseniai buvo paskelbta nauja žinia, susijusi su sveika mityba. Ta žinia, kaip tikinama, yra gerokai svarbesnė už kas savaitę pasirodančias tokio pobūdžio naujienas, nors vis dėlto tikrai nepaneigia tradicinių pažiūrų suformuotos išminties.

Pastaruoju metu buvo visuotinai paskelbti didžiulio masto mitybos ir sveikatos sąsajoms skirto tyrimo rezultatai.

Tyrime sutiko dalyvauti 135 335 žmonės – aštuoniolikos šalių penkiuose žemynuose atstovai. Jie buvo stebimi net septynerius metus.

Miestų ir kaimo vietovių epidemiologijos prognozėms skirto tyrimo („Prospective Urban Rural Epidemiology“; PURE) rezultatai buvo pristatyti Barselonoje vykusiame Europos kardiologų draugijos suvažiavime ir paskelbti žurnale „The Lancet“.

Praktiniu požiūriu svarbiausios tyrimo išvados yra tos, kad sveikiausių pasaulyje žmonių racione gausu vaisių, pupelių, sėklų, daržovių, neskaldytų grūdų ir labai mažai perdirbtų angliavandenių bei cukraus . Ko gero, nieko naujo neišgirdote?

Dabar panaršykime internetą. Apie tyrimą buvo rašome išties nemažai, todėl skaitytojų dėmesį jis veikiausiai patraukė. Priežastis daugiau nei akivaizdi – vien antraštės žadėjo kažką naujo.

Štai keletas: „Naujas tyrimas verčia abejoti visuotinai pripažinta tiesa apie riebalus ir angliavandenius“, „Tyrimas meta iššūkį visuotinai pripažintai tiesai apie riebalus, vaisius ir daržoves“, „PURE sudrebino sveikos mitybos teorijas: valgyti daug riebalų – sveika“. Net ir žurnale „The Lancet“ tyrimo rezultatams skirto straipsnio antraštė skambėjo taip: „PURE tyrimas daužo į šipulius tradicinį suvokimą apie sveiką mitybą“.

Tik ar iš tiesų antraštės atitinka tyrimo esmę ir rezultatų interpretacijas?

Juk suminėti šūkiai akivaizdžiai suformuluoti remiantis tvirtu žmonių įsitikinimu, kad sveika mityba neatsiejama nuo maksimalaus riebalų ribojimo. Kaip tik tokia nuostata pagrįstas rekomendacijas dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje teikė JAV žemės ūkio departamentas.

Tačiau nuo tada buvo atliktas ne vienas tyrimas ir parašyta ne viena knyga bei straipsnis, kuriuose ši idėja buvo ne kartą sukritikuota.

Reikia pasakyti, kad nesutariamų dėl optimalaus riebalų kiekio, rekomenduotino konkrečiuose regionuose gyvenantiems ir konkrečioms bendruomenėms priklausantiems žmonėms, kyla iki šiol.

Pranešime spaudai pagrindinė minėto tyrimo autorė, McMasterio universiteto atstovė Mahshid Dehghan paaiškino, kodėl šis tyrimas laikytinas pažangiu, be to, verčiančiu suabejoti Pasaulio sveikatos organizacijos teikiamomis mitybos rekomendacijomis.

„Dėl dabar ypač gajos tendencijos stengtis kuo labiau riboti riebalus daugelis mažas arba vidutines pajamas gaunančių žmonių yra pasmerkti suvartoti išties daug angliavandenių – dar didesnę žalą sveikatai darančių junginių“, – aiškino mokslininkė ir pridūrė, kad šalyse, kurių piliečių pajamų rodikliai nėra aukšti, turėtų būti rekomenduojama mažinti suvartojamų angliavandenių, o ne riebalų kiekį.

Šalyse, kurių gyventojai gauna mažas pajamas, suvartojama išties daug angliavandenių, kurių gausu, pavyzdžiui, baltuosiuose ryžiuose, tačiau baltymų bei riebalų kiekis jų racione tikrai nedidelis – juk šių elementų turinčių produktų tiesiog sunkiau įsigyti.

Vadinasi, tokie mitybos įpročiai jokiu būdu nėra nulemti žmonių polinkio laikytis abejotinų rekomendacijų. Deja, dauguma tyrimui skirtus straipsnius perskaitysiančių žmonių tokios išvados nepadarys.

M. Dehghan įsitikinimu, optimalus ir sveikatos požiūriu tinkamiausias racionas turėtų būti pagrįstas angliavandenių ir riebalų balansu: jį turėtų sudaryti 50–55 proc. angliavandenių ir maždaug 35 proc. riebalų – tiek sočiųjų, tiek nesočiųjų.

Nepaisant nereikšmingų skirtumų, visų tyrimų išvados iš esmės tokios pat „Tikiuosi, kad mūsų paskelbti rezultatai paskatins žmones nebejusti kaltės dėl saikingo (!) riebalų vartojimo“, – sakė tyrimo bendraautoris Salimas Yusufas.

„Jei vartosime per daug riebalų – jei jie sudarys maždaug 40 proc. ar daugiau visų gaunamų maisto produktų – žinoma, gali kilti problemų, mat riebalų kiekio vidurkis neturėtų viršyti 30 proc. Visi baiminamės sočiųjų riebalų, tačiau ši baimė nėra pagrįsta“, – sakė jis.

Tik ar išties visais laikais buvo baimintasi sočiųjų riebalų? Per pastarąjį pusšimtį metų buvo pateikta nemažai vienas kitam prieštaraujančių įrodymų, susijusių su šio konkretaus tipo riebalais.

Teorijos apie tai, kaip reikėtų traktuoti sočiuosius riebalus, yra išsamios ir nevienareikšmės. Iš pradžių buvo bandyta akcentuoti sočiųjų riebalų žalą, bet vėliau, atsiradus daugiau įrodymų, imta tikinti, kad jie, kaip ir visos kitos maistinės medžiagos, saikingai vartojami gali būti net naudingi.

Visa gudrybė – nevartoti nei per mažai, nei per daug. Kai kurie ekspertai mano, kad suvartoti per daug sočiųjų riebalų tiesiog neįmanoma. Tik nedaugelis laikosi nuomonės, kad juos būtina griežtai riboti. Dauguma ekspertų sutaria, kad neprotinga nei jais piktnaudžiauti, nei be pagrindo jų bijoti.

Atsižvelgiant į JAV mitybos gaires, sočiųjų riebalų suvartojimas turi būti ribojamas. Deja, daugelis ekspertų mano, kad tokios rekomendacijos yra netinkamos. Jas parengė JAV žemės ūkio departamentas – anaiptol ne mokslinė institucija.

Šios nuomonės šalininkai mano, kad nurodymas neriboti sočiųjų riebalų gali privesti prie bemaž pražūtingų pasekmių. Esą, tada žmonės manys, kad sočiųjų riebalų dozę laisvai galima gauti valgant daug ledų, makaronų ir riebios mėsos ir tikrai nesirinks riešutų ar avokadų – nepamainomo šio junginio šaltinio.

Nors manoma, kad iki rekomendacijų riboti sočiųjų riebalų suvartojimą panaikinimo teks gerokai luktelėti, diskusijos šiuo klausimu jau ir dabar sukelia vis mažiau prieštarų.

Prie to prisideda ir kai kurie gydytojai. Dar pernai Klivlando klinikos kardiologijos skyriaus vadovas Stevenas Nissenas leidinyje „The Annal of Internal medicine“ rašė apie tai, kad yra atlikta gerokai per mažai patikimų atsitiktine atranka paremtų tyrimų, skirtų mitybos koregavimo nulemtoms pasekmėms sveikatai išanalizuoti.

Dėl pagrįstų išvadų stygiaus patarimus mitybos klausimais ima dalyti įvairaus plauko ekspertai, dosniai dalijantys, švelniai tariant, ginčytinas rekomendacijas: vieni ragina visiškai atsisakyti angliavandenių, o kiti – riebalų.

Visgi priekaištai dėl eksperimentinių ir kontrolinių tyrimų nepakankamumo dažniausiai yra išpūsti ir nepagrįsti. Apie tai žurnale „The New England Journal of Medicine“ rašė buvęs JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrų vadovas Tomas Friedenas.

Jo įsitikinimu, siekiant įvertinti mitybos įpročius, visą konkretaus žmogaus gyvenimą trunkančio eksperimentinio tyrimo atlikti tiesiog neįmanoma.

Net ir tuo atveju, jei atsirastų savanorių, sutinkančių bent dešimtmečiui (pakankamam laikotarpiui, per kurį galima įvertinti, pavyzdžiui, mirtingumo nuo vėžio ir širdies ligų riziką) pakeisti savo mitybos įpročius, užtikrinti visiškos jų atskirties nuo aplinkos būtų neįmanoma, o juk samprata apie sveiką mitybą kinta, priklausomai nuo daugelio gyvenimiškų aplinkybių.

Šiaip ar taip, keletas eksperimentinių su mitybos įpročiais susijusių tyrimų visgi buvo atlikta. Vienas iš jų buvo skirtas mitybos raciono ir antrojo tipo diabetui gydyti skirtų vaistų sąveikai ištirti.

Paaiškėjo, kad daugeliui tiriamųjų didesnį poveikį padarė gyvensenos pokyčiai, o ne reguliariai vartojamas vaistas metforminas.

Tiriamieji valgė daug daržovių, vaisių ir riešutų. Verta priminti, kad taip maitintis rekomenduojama ir atsižvelgiant į pirmiau minėto tyrimo, kaip, beje, ir daugelio kitų tyrimų, išvadas.

Nuolat verčiami pripažinti, kad nauji atradimai griauna įdiegtus įsitikinimus, žmonės nebetiki moksliniais įrodymais

Apie maisto poveikį sveikatai dar tikrai yra ką aiškintis, ir kiekvienas naujas tyrimas, kad ir nežymiai, skirsis nuo ankstesnių.

Tik tie skirtumai niekada nėra kardinalūs. Nesutariama dėl tikslių kiekių, dėl maisto tinkamumo konkrečiose visuomenėse gyvenantiems ar konkrečiomis ligomis sergantiems žmonėms. Naujų įrodymų randasi nuolatos, tačiau atrasti ką nors naujo yra viena iš esminių mokslo proceso sąlygų.

Kad ir kokia novatoriška idėja bebūtų, ji retai kada visiškai paneigia per daugelį metų nusistovėjusias principines nuostatas. Nuolatinis tikinimas, kad yra kitaip, tik mažina žmonių tikėjimą mokslo galia. Jie ima manyti, kad mokslo keliu tiesios išaiškinti neįmanoma arba kad tiesa apskritai neegzistuoja.

Kiekvienas tyrimas visada atskleidžia ką nors naujo ir įdomaus. Tai pasakytina ir apie naujausią tyrimą. Pavyzdžiui, jo išvadose nurodoma, kad valgyti daržoves yra sveika, be to, žalios daržovės siejamos su mažesne mirties rizika nei termiškai apdorotos.

Mokslininkė Victoria Miller iš McMasterio universiteto teigia: „Gauti rezultatai rodo, kad reikėtų rekomenduoti valgyti žalių, o ne termiškai apdorotų daržovių“.

Štai ir visa naujovė. Šiuolaikinėse rekomendacijose nenurodyta, kad pirmenybę reikia teikti žalioms daržovėms, bet tikriausiai reikėtų tai padaryti, nors žalios daržovės ir nėra tokios skanios, kaip termiškai apdorotos.

Žmonės yra sudėtingos būtybės, todėl ir jų elgesiui bei mąstymui būdingi tam tikri prieštaravimai. To tikrai nebūtų galima pasakyti apie sveiką mitybą propaguojančias teorijas – juk dėl to, ką valgyti sveika, iš esmės sutariama.

Daugeliu atvejų yra teigiama, kad maistas turi būti įvairus, kad sveika valgyti daug ląstelienos turinčius produktus, be to, jie turi būti kuo mažiau apdoroti ir, pageidautina, augalinės kilmės.

Rinktis produktus atsižvelgiant į maistinių medžiagų kiekius tikrai nebūtina: turtingų šalių gyventojai paprastai ir taip gauna pakankamai baltymų ir riebalų apie tai nė negalvodami.