Mokslo ir technologijų pasaulis

Jau beveik šimtmetį iš didelio aukščio darytos fotonuotraukos padeda dokumentuoti paslaptingus, žemasienius statinius, prieš tūkstančius metų pastatytus uolėtuose Sirijos, Jordanijos ir Saudo Arabijos lavos laukuose, vadinamuose haratais, rašo „Ars Technica“.

Šiame dykumų regione, kur prisėta vulkaninės kilmės kalvelių, gyvybės praktiškai nebūna. Tačiau žvelgiant iš viršaus galima įžiūrėti, kad šiame tuščiame kraštovaizdyje esama milžiniškų, susikertančių geoglifų, sudarančių abstrakčias formas, vadinamas „aitvarais“ ir apytikslius stačiakampius, vadinamus „vartais“.

Vakarų Australijos universiteto archeologas Davidas Kennedy šiomis struktūromis susidomėjo tada, kai suvokė, kad jas labai paprasta stebėti naudojantis „Google Earth“.

„Aitvarų“ jis buvo matęs dar tais laikais, kai tiesiogiai dalyvavo kasinėjimuose Jordanijoje ir išsiaiškino, kad tokių pačių struktūrų esama ir Saudo Arabijoje.

„Labai norėjome praskristi virš Saudo Arabijos ir nufotografuoti iš viršaus. Tačiau niekada taip ir negavome leidimo“, – sakė mokslininkas.

Bet, atradus „Google Earth“ galimybes, leidimo net neprireikė. Dabar šio įrankio pagrindu D. Kennedy parašė mokslinį darbą apie stačiakampes vartų struktūras – jas publikuos recenzuojamas žurnalas „Arabian Archaeology and Epigraphy“.

Nuo 2004 metų grupė Saudo Arabijos archeologų mėgėjų, besivadinančių „Dykumų komanda“ (Fariq Al Sahra), geoglifus tyrinėjo nuo žemės. Šios komandos narys, neurologas Abdullah Al-Saeedas sakė, kad tik nuo 2008 m. pradėjo šias vietoves žvalgyti su „Google Earth“ pagalba ir tik tada suvokė savo atradimų svarbą. Taigi, jis su kolegomis į savo svetainę sukėlė detalų fotografinį vietovės žemėlapį.

Jie nustatė, kad dauguma geoglifų yra sudaryti iš santykinai žemų akmeninių sienų, kuriose kartais atsiranda apvalių „kambarių“ su aukštesnėmis sienomis.

Viena iš hipotezių apie „aitvarus“ teigia, kad medžiotojai į juos suvarydavo medžiojamus gyvūnus, kad galėtų juos be vargo paskersti. Tačiau „Dykumų komanda“ pažymi, kad sienos yra per žemos gyvūnams sulaikyti.

D. Kennedy įsitikinęs, kad geoglifus pastatė klajokliai – galbūt tose vietovėse šiandien begyvenančių beduinų protėviai. Gali būti, kad jie yra 9000 metų senumo, tačiau amžiui patikslinti reikia atlikti papildomų tyrimų.

Akivaizdu tai, kad jie buvo statomi šimtmečiais, kuomet to regiono ugnikalniai dar buvo aktyvūs – kai kurios sienos jau po jų pastatymo buvo padengtos išsiveržimų lava. Didesnioji vartų dalis yra pastatyta iš sienų, kurios yra nuo 45 iki 150 m ilgio o pati ilgiausia siekia net 518 metrų.

Savo moksliniame darbe D. Kennedy rašo: „Lavos laukuose dažnai būna gausu archeologinių radinių, kas rodo, kad jų praeitis buvo drėgnesnė, augmenija turtingesnė, o tą pastebėjimą paremia ir nauji kasinėjimai, identifikuojantys stambesnes gyvenvietes. Kaip ir kur kas geriau ištyrinėtame lavos lauke Jordanijoje, ten yra daugybė tūkstančių iš akmenų pastatytų struktūrų, kurias beduinai vadina „senųjų žmonių darbais“.

Tam tikrais požiūriais „vartai“ ir „aitvarai“ primena Nazkos regiono (Peru) geoglifus, dažnai vadinamus Nazkos linijomis.

Šios blyškios linijos buvo sukurtos žmonių, kurie išrėžė jas tamsiame dykumų uolienų paviršiuje. Žiūrint iš oro gali pasirodyti, kad tai yra abstraktūs ar gyvūnus atvaizduojantys piešiniai. Niekas negali pasakyti, kas ir kada juos sukūrė.

Nei D. Kennedy su kolegomis, nei Dykumų komanda neturi nė menkiausio suvokimo, ką reiškia harato geoglifai.

D. Kennedy nemano, kad tai buvo medžioklėje ar laidojimams naudojami statiniai. Jie neatrodo ir kaip pastatai, kuriuose galėjo gyventi žmonės. Gali būti, kad jų reikšmė yra grynai simbolinė, o pastatai buvo reikalingi ritualams, kurių prasmė jau senų seniausiai užmiršta.