Mokslo ir technologijų pasaulis

Žmonės jau buvo išsilaipinę Mėnulyje, tačiau tai - praeities kosmoso užkariavimų pasiekimas. Dabar į Mėnulį žvalgosi ir tokios valstybės kaip Šiaurės Korėja, Indija ir Kinija, bet kodėl? Kodėl ketinama investuoti į tokią, regis, nepelningą mokslo sritį?

Iš tikrųjų, tai sąrašą būtų galima tęsti. Mėnulio nori ir Rusija, ir Japonija, ir netgi Europos kosmoso agentūra. Apie tai kalbėjo ir Pietų Korėja, nors Šiaurės Korėjos tikslai, kaip visada, skamba kur kas didingiau. Ne visos šalys svajoja apie išsilaipinimą Žemės palydove - kai kurios ten tenori pasiųsti savo robotus. Visgi, toks augantis susidomėjimas kelia klausimų. Kodėl visos šios šalys galvoja apie milžiniškas investicijas į kosminį objektą, kurį, regis, jau esame užkariavę?

1. Vizija inovacijoms

Pinigai, investuoti į kosmines technologijas, į Mėnulį nėra pasiunčiami - jie išleidžiami Žemėje. Vienas tikslas tarsi nurodo kelią investicijoms ir suvienija skirtingas mokslo institucijas. Po kelių dešimtmečių prisimintas kosmoso užkariavimas vėl matomas kaip motyvacija mokslo pažangai ir į priekį genanti jėga. Tai labai svarbu technologiškai ir ekonomiškai besivystančioms valstybėms, tokioms kaip Indija, Rusija ir Šiaurės Korėja. Pastaroji valstybė turi ir kitą tikslą - turėti alternatyvų savo raketų programos pagrindimą.

2. Ekonominis augimas

Kosmoso užkariavimas taip pat skatina bendradarbiavimą. Indijos raketos į orbitą kelia ir Švedijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, JAV ir kitose šalyse pagamintus įrankius. Šis bendradarbiavimas turi potencialo išaugti ir į kitas sritis. Tačiau ne viskas slypi bendradarbiavime.

Mėnulis - tai nei vienai valstybei nepriklausančios teritorijos. Čia yra nemažai helio-3 izotopų, kurie gali būti naudojami naujos kartos branduolinėms reakcijoms. Apie juos jau ne kartą kalbėjo Kinija. Pagal dabar galiojančius susitarimus, Mėnulis negali priklausyti niekam, tačiau kas gali žinoti, ar tai nepasikeis, kuomet Mėnulyje vienas po kito leisis skirtingų šalių palydovai.

3. Lengvas taikinys

Naujoms kosminėms programoms reikia didelių pasiekimų. Marsas yra toli, jį pasiekti sunku. Tuo tarpu Mėnulį kur kas lengviau. Radijo komunikacija tarp Mėnulio ir Žemės pasižymi vos poros sekundžių uždelsimu, tai taip pat yra didelis palengvinimas. Silpna gravitacija gali padėti saugiau nusileisti robotams ar kapsulėms su žmonėmis. Tuo pačiu nusileidimas Mėnulyje būtų pakankamai įspūdingas pasiekimas, kurį suprastų daugelis žmonių.

4. Nauji atradimai

Galime sakyti, kad Mėnulį žmonija jau pasiekė, tai kodėl nepasižvalgius toliau? Ogi todėl, kad Mėnulis vis tiek yra prastai ištirtas - kiekviena nauja misija Mėnulyje aptinką šį tą naujo. Pavyzdžiui, Indijos „Chandrayaan-1“ misija aptiko naujas mineralų pasiskirstymo struktūras, kurios gali nurodyti potencialias vietas gamtiniams ištekliams išgauti. Mėnulyje taip pat buvo aptiktas ledas ir kitos medžiagos, kurios praverstų bazėms Mėnulyje kurti. Taigi, kelionė į Žemės palydovą tikrai padėtų atrasti šį tą naujo.

5. Naujos žinios apie Žemę

„Apollo“ misijos visiškai pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie planetų ir palydovų susiformavimą. Anksčiau buvo manoma, kad jos atsiranda po truputį jungiantis kosminėms dulkėms, tačiau uolienų pavyzdžiai parodė, kad nemažai planetų susiformavo susidūrimų metu. Mėnulis, pasirodo, atsirado kuomet Žemė susidūrė su kita planeta ir vienas jos gabalas atskilęs tapo palydovu. Mėnulio tyrimai gali pateikti daugiau tokių žinių, todėl ten ir žvalgomasi.

Tačiau kada sulauksime naujų misijų į Mėnulį ir kas bus pirmasis ten nusileidęs 21-ajame amžiuje? Teks palaukti, kad tai sužinotume. Visgi, tikriausiai šis laukimas tęsis ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kurie žmonės rodo ne į Indiją, Kiniją ar Rusiją kaip potencialių žmogaus misijų į mėnulį kūrėjas, o į Eloną Muską. Jis nori Marse sukurti koloniją, tačiau yra užsiminęs ir apie bazę Mėnulyje. Žvelgiant į trečią priežastį, atrodo, kad Mėnulio bazė turėtų būti atidaryta anksčiau.