Iš pradžių visi lietuviai turėjo tik vardus, o kada ir kaip atsirado pavardės?
|
©wikipedia.org Senaisiais laikais lietuviai buvo vadinami vienu vardu, kuris nebuvo perduodamas iš kartos į kartą. Užtenka prisiminti didžiųjų kunigaikščių vardus – Gediminas, Algirdas, Jogaila, Vytautas. Gediminaičiais juos pavadinimo vėlesni istorikai. Taip pat ir pagoniškų laikų didikai turėjo vieną individualų, dažniausiai dvikamienį vardą – Algimantas, Sudimantas, Vaišviltas, Valmantas. Pastarojo sūnūs jau buvo Kęsgaila, Rumbaudas, Jaunius, Šedbaras. Tokia kaita sukelia didelių sunkumų istorikams, tyrinėjantiems senosios diduomenės genealogiją. XIV a. pabaigoje priėmus krikštą, Lietuvoje prasidėjo permainos, pasireiškusios ir diduomenės giminės struktūros kaita. Senąsias klano tipo ir bendro vardo neturinčias gimines keitė naujos, su aiškesne organizacija. Šių pokyčių pasekmė buvo XV a. susiformavę paveldimi giminių vardai, dabar galėtume sakyti – pavardės. Taip atsirado gerai žinomi giminių pavadinimai – Radvilos, Astikai, Goštautai, Kęsgailos ir kiti. Šie vardai yra senojo pagoniškų laikų vardyno paveldas. Tokiu būdu krikščionys lietuviai didikai savo varde išsaugojo atminimą apie tolimus protėvius. O nuo XVI a. paveldimo vardo (pavardės) tradicija pamažu plito ir kituose socialiniuose sluoksniuose – tarp smulkiųjų bajorų, miestiečių, galiausiai ir valstiečių. | ||||||
| ||||||
