Mokslo ir technologijų pasaulis

Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad tik labai nedaugelio žmonių reikėtų prašyti palikti savo namus jų pašonėje įvykus branduolinei nelaimei – jei apskritai reikėtų. Po Černobylio ir Fukušimos atominių elektrinių avarijų didžiulės teritorijos tapo absoliučiai neapgyvendintomis, rašoma Bristolio universiteto pranešime.

Išvadas, kad gyventojai neturėtų kraustytis iš atominių elektrinių kaimynystės, paskelbė šio universiteto mokslininkai bendradarbiavę su kolegomis iš Mančesterio, Vorviko, Londono ir Atvirojo universitetų (visi iš JK). Tyrimo rezultatai publikuojami specialiame žurnalo „Process Safety and Environmental Protection“ leidime.

Tyrimo vadovas, prof. Philipas Thomasas, būtinybę evakuotis iš nelaimės zonos vertino pagal matematinį balansą – kiek atsargumas evakuojantis pailgina vidutinę gyvenimo trukmę. Vertinimas buvo vykdomas, taikant paties profesoriaus sukurtą J-vertės metodą, kuriuo galima nustatyti, kiek išteklių verta skirti žmonių gyvybių ir aplinkos apsaugai.

Mokslininkai nustatė, jog itin sunku pateisinti gyventojų evakuavimą iš Fukušimos Daiči – praėjus ketveriems metams su puse nuo 85 iki 111 tūkst. žmonių, iškeldintų Japonijos valstybinėmis lėšomis, čia taip ir negrįžo.

Kalbant apie pačią skaudžiausią pasaulyje branduolinę nelaimę – Černobylio elektrinės avariją 1986 m. – J-vertės metodas pateisino gyventojų evakuavimą – J-vertės metodas sovietinės valdžios sprendimą iš dalies pateisina: pasilikus gyventi užterštose teritorijose vidutinė gyvenimo trukmė dėl radiacijos poveikio būtų sumažėjusi 9 mėnesiais. Pagal mokslininkų skaičiavimus, evakuoti reikėjo 31 tūkst. gyventojų – šis skaičius padidėtų iki 72 000 gyventojų, jeigu būtų apskaičiuota, kad 5 proc. gyventojų gyvenimo trukmė sutrumpėtų 9 mėnesiais arba daugiau.

Iš tiesų per kelis mėnesius po nelaimės sovietų valdžia evakuavo 116 tūkst. Černobylio elektrinės apylinkėse gyvenusių žmonių, 1990 m. pradėtas antras iškeldinimo etapas, kurio metu iškeldinti dar 220 tūkst. gyventojų. Bet mokslininkų tyrimo duomenys rodė, kad iš „antrosios evakuacijos bangos“ tik 900 žmonių gyvenimas būtų sutrumpėjęs vos 3 mėnesiais, jeigu jie būtų likę gyventi savo namuose, tad padaryta išvada, kad antroji iškeldinimo banga buvo vykdyta visiškai nepagrįstai. Tad iš visų 335 tūkst. žmonių, kurie dėl Černobylio avarijos buvo iškeldinti, iš tikrųjų radiologinės saugos sumetimais reikėjo perkelti vos 10-20 procentų.

Rizikų valdymo profesorius P. Thomasas sakė: „Masinis iškeldinimas yra brangus ir smarkiai sutrikdantis. Tačiau kyla grėsmė, kad tai taps pagrindiniu politiniu pasirinkimu po didelių branduolinių nelaimių. Taip būti neturėtų. Politinių sprendimų priėmėjai turėtų galvoti ne apie iškeldinimą, o apie teritorijos valymą.“

Palyginimui, dėl oro taršos kiekvieno Londono gyventojo vidutinė gyvenimo trukmė sutrumpėja 4,5 mėnesiais, o Mančesterio gyventojai gyvena vidutiniškai net 3,3 metais trumpiau nei gyventojai Londono šiauriniame Harou rajone. O lyginant berniukus, gimusius Blekpulo mieste su Londono priemiesčių Kensingtono ir Čelsio berniukais, skirtumas tampa dar dramatiškesnis – Blekpulo gyventojai praranda 8,6 metus gyvenimo. Kitaip tariant, gyvenimas radiacinio užteršimo zonoje yra mažiau pavojingas, nei gyvenimas pramoniniuose miestų rajonuose.

Su visa tyrimo apimtimi galima susipažinti šioje svetainėje.