Mokslo ir technologijų pasaulis

75 metais pr. Kr. Julijų Cezarį į nelaisvę paėmė Sicilijos piratai, kurių tuo metu buvo gausu Viduržemio jūroje. Romėnai iki tol kovai su piratais niekada nebuvo siuntę savo laivyno – kadangi piratai mainais siūlė Romos senatoriams vergus, kurie buvo itin pravartūs Italijos plantacijose. Dėl šios priežasties piratavimas buvo gan paplitęs.

Tačiau graikų autorius Plutarchas savo knygos „Julijaus Cezario gyvenimas“ antrame skyriuje aprašo, kas nutiko, kai J. Cezarį pagrobė piratai.

Iš pradžių piratai pareikalavo 20 talentų išpirkos (talentas – svorio matas, kuriuo buvo matuojami brangieji metalai, dažniausiai auksas; 1 talentas – 32,3 kg – aut. past.). J. Cezaris ėmė kvatoti, kadangi piratai nesuprato, ką pagrobė, todėl savanoriškai pasisiūlė sumokėti 50 talentų.

Kai J. Cezario žmonės išvyko surinkti pinigų, J. Cezaris liko su vienu draugu ir dviem tarnais, apsuptas siciliečių, kurie buvo laikomi vienais žiauriausių žmonių to meto pasaulyje. Nepaisant to, kai J. Cezaris užsimanydavo miego, jis savo tarnus siųsdavo pasakyti siciliečiams, kad šie nustotų šnekėtis.

J. Cezaris nelaisvėje išbuvo 38 dienas, kurių metu jis dalyvavo įvairiuose pačių siciliečių žaidimuose ir pramogose – tarsi jis būtų ne jų vergas, o lyderis. Jis taip pat rašė poemas ir kalbas bei garsiai skaitė jas siciliečiams, o tuos, kurie neįvertindavo jo darbų, vadindavo beraščiais laukiniais bei juokais grasindavo juos pakarti. Piratai dėl to nepyko ir priskyrė tai žodžio laisvei bei jo charakterio paprastumui.

Tačiau jau netrukus iš Mileto (senovės graikų miestas – red. past.) atkeliavo išpirka ir J. Cezaris buvo paleistas. Vis dėlto, J. Cezaris pagrobimo neatleido – netrukus jis surinko visą laivyną ir pajudėjo iš Mileto uosto.

Visus piratus laivynas aptiko toje pačioje vietoje prie Sicilijos krantų – ir beveik visus juos paėmė į nelaisvę.

J. Cezaris atėmė visą piratų turtą kaip karo grobį, o pačius įkalino Pergamono kalėjime. Tada Cezaris asmeniškai susitiko su Azijos provincijos pretoriumi Marku Junijumi – kadangi norėjo pamatyti, kaip nubaudžiami belaisviai.

Tačiau M. Junijus užsiprašė didžiulės pinigų sumos ir ėmė sakyti, kad tam reikia laiko, todėl J. Cezaris pats nuvyko į Pergamoną, paėmė piratus iš kalėjimo ir čia pat visus nukryžiavo.

Beje, J. Cezaris, būdamas nelaisvėje, nuolatos kartodavo piratams, kad juos nukryžiuos, tačiau šie tik juokdavosi iš tokių J. Cezario kalbų.

Parengta pagal livius.org