Mokslo ir technologijų pasaulis

Dar ne taip seniai mirtis buvo gana paprastas dalykas. Sustojusi širdis reiškė, kad žmogus peržengė ribą, nuo kurios negrįžtama. Tačiau prieš maždaug 50 metų sustojusios širdies diagnozė nustojo reikšti mirtį. Sustojusią širdį dar įmanoma atgaivinti, šis momentas nebūtinai reiškia gyvenimo pabaigą. Mirties riba išbluko ir mokslininkai su filosofais susitiko bendrame taške - sąmonė nesibaigia tuomet, kai nutrūksta širdies ir net smegenų veikla. Tai kada mes apskritai mirštame?

Negrįžtama mirties riba yra visąlaiką stumiama tolyn

Viskas dažniausiai vyksta taip - sustoja širdis, nustoja cirkuliuoti kraujas, o po kelių minučių medicininė aparatūra nebegali užfiksuoti ir smegenų veiklos. Žinoma, žmonės miršta pačiais įvairiausiais būdais, tačiau šiuo atveju manoma, kad mirusios smegenys reiškia, kad negrįžtamai dingo ir žmogaus sąmonė.

Būtent ta riba, nuo kurios negrįžtama, ir yra laikoma mirtimi - filosofai taip ją apibrėžė jau gana seniai. Tačiau mokslininkai ir medikai tą ribą tik stūmė į priekį, versdami pasukti galvas - jei prieš 100 metų ta riba buvo sustojusi širdis, o dabar ją galima ir vėl priversti plakti, tai galbūt kada nors ir sustojusios smegenys nebus negrįžtamas faktas?

Mokslininkai pakankamai neseniai pastebėjo, kad ne visos žmogaus kūno ląstelės miršta per akimirką. Iš tikrųjų, tai net sunku įsivaizduoti. Kaip vienu metu užgestų ir jūsų odos ląstelės kojų pirštuose, ir, pavyzdžiui, už klausą atsakingi neuronai?

Mokslininkai teigia, kad kai kurios smegenų ląstelės po mirties gali išgyventi net keletą dienų, galimai, išlikdamos ir aplinkinių ląstelių žūties dėka. Tarp jų tikrai yra ir smegenų ląstelių. Jos miršta po truputį, kai kurios yra ištvermingesnės už kitas. Klausimas yra vienas - kiek gyvų ląstelių reikia nors minimaliam sąmonės lygiui išlaikyti.

Pomirtinis sąmoningumo lygio ir suvokimo mįslė

Mes nesame visą laiką vienodai sąmoningi. Anestezija, miegas, kai kurios ligos ar smūgiai į galvą (nokautai bokso ringe) mūsų sąmonės lygį sumažina, tačiau visiško jos neišjungia. Taigi, kai viena po kitos kelias valandas ar dienas mūsų smegenų ląstelės miršta viena po kitos, mūsų sąmonė palaipsniui blėsta? Ar gali taip būti, kad žmogus suvokia, kad yra nebegyvas, ar girdi gydytojus sakančius, kad nebefiksuojamas jo smegenų aktyvumas?

Ne visai taip - smegenys išties yra nebegyvos, nors kai kurios jų ląstelės išlieka. Mokslininkams sunku pasakyti, kiek gyvų ląstelių reikia nors kokiam nors sąmoningumo lygiui palaikyti, tačiau aišku, kad nebefiksuojamas aktyvumas bent jau turėtų reikšti, kad žmogus mažų mažiausiai nebegali suvokti jį supančio pasaulio.

Kita vertus, juk ir to momento, kuomet užmiegate ar miegodami verčiatės ant kito šono jūs neatsimenate, nes esate žemesniame sąmonės lygyje, kuris tarsi nėra įrašomas į atminti. Todėl ir pomirtinis suvokimas, jei toks yra, būtų tik labai ribotas.

Sąmonė neišnyksta po klinikinės mirties?

Vašingtono universiteto mokslininkai pasakoja, kad mirusių žmonių kūnų tyrimų metu buvo ne kartą pastebėti ir aktyvūs genai. Mokslininkai nusprendė šį fenomeną patyrinėti atidžiau, pasitelkdami pelių ir zebrinių danijų kūnus. Tyrimo metu mokslininkai surado net 1063 genus, kurie išliko aktyvūs po mirties. Kai kurie iš šių genų buvo pastebimai aktyvūs po mirties praėjus net keturioms dienoms, o kai kurių aktyvumas po mirties net šoktelėjo.

Įdomiausia tai, kad didžioji dalis šių genų yra susiję su augimu ir vystymusi embriono stadijoje. Atrodo, kad taip ląstelės traktuoja pomirtinį periodą. Pelių ir tirtų žuvų atveju kai kurios ląstelės nėra peržengusios tos negrįžtamos mirties ribos net ir po kelių savaičių.

Suaktyvėja embrionų vystymuisi reikalingi genai

Jei jūsų nuomonė apie žmogaus sąmonę ir jos ryšį su žmogaus gyvybe dar nėra visai supainiota, paminėsime ir 2016 metais atliktą tyrimą su žmonėmis. Keturi pacientai buvo atjungti nuo gyvybę palaikančios aparatūros. Vieno iš jų smegenys buvo pastebimai aktyvios net 10 minučių po mirties paskelbimo.

Žmogus nereagavo į aplinką, jokie vyzdžių judesiai nebuvo pastebimi, jis nekvėpavo, jo širdis neplakė (ji nustojo plakti dar prieš mirties fakto paskelbimą), tačiau smegenys vis dar skleidė medicinine įranga aptinkamas bangas. Lygiai tokias, kokias skleidžia miegančio žmogaus smegenys.

Įprastai po mirties medicininė aparatūra tokio aktyvumo nepastebi (kaip buvo ir kitų trijų šio tyrimo dalyvių atveju) net jei kai kurios ląstelės yra gyvos. Net tada negalima tvirtai pasakyti, kad žmogaus sąmonė yra išnykusi, o šįkart apskritai atrodo, kad žmogus tas 10 minučių sapnavo. O po to gyvų ląstelių aktyvumas pasidarė per mažas, kad jį būtų galima išmatuoti, nors jos išliko gyvybingos bent kelias valandas.

Mokslininkai dabar jau užtikrintai sako, kad sąmonė nemiršta su kūnu. Kurį laiką ji dar tikrai yra aktyvi ir tai tikriausiai yra susiję su tomis lėtai gęstančiomis smegenų ląstelėmis. Tačiau neįmanoma pasakyti, kokio ji lygio, ką žmogus gali suvokti, kada ir kaip ji galiausiai išnyksta.