Mokslo ir technologijų pasaulis

Gyva kalba nuolat keičiasi. Žodžiai ne tik įgyja naujas prasmes, bet ir praranda senąsias. Šiandien žodį „Dievas“ vartojame jam priskirdami tik religinę visagalio visatos valdovo ir kūrėjo reikšmę, tačiau originali šio žodžio reikšmė buvo kiek kita.

Senovės baltai žodžiu deivas vadino ne dievą, bet dangų. Ir tikriausiai ne šiaip dangų, o šviesų ir giedrą. Iš baltų į suomių kalbą atėjęs taivas, į estų – taevas irgi reiškia dangų.

O šios šaknies žodžiai siejami su indoeuropiečių veiksmažodžių šaknimi dei- „šviesti, spindėti“, tad žodžiai Dievas ir diena yra tos pačios kilmės.

O štai germanų kalbose žodis Dievas turi kitokią kilmę: anglų god, vokiečių der Gott, švedų gud, siejamas su indoeuropiečių šaknimi ghu-, reiškiančio „šaukti, kreiptis, prašytis pagalbos“.

Germaniško Dievo pavadinimo pėdsakų galima rasti ir lietuvių kalboje, pvz., jaustukuose jergutėliau, jergau. Šie jaustukai kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott „Ponas Dievas“.