Mokslo ir technologijų pasaulis

Pagalbinės komandos įlipo išsiaiškinti, kas nutiko, tačiau viduje nebuvo nė gyvos dvasios. Tebuvo radijo ryšio užrašai ir piloto skrydžio žurnalas.

Žurnale pilotas rašė, kad bombonešis stipriai sugadintas, o įgulos nariai sunkiai sužeisti. Bet bombonešis buvo visiškai sveikas ir, kad ir kaip neįtikinamai skambėtų, bazės darbuotojai matė, kaip lėktuvas skrido ir nusileido.

Jie nieku gyvu negalėjo patikėti, kad bombonešis galėtų atlikti tai nepilotuojamas!

Oro bazės darbuotojai nustebo, išvydę, kaip B-17 artėja su išleista važiuokle. Kai B-17 nusileido, darbuotojai susisiekė su vyresnybe.

Besileisdamas, vienu sparno galu grybštelėjęs žemę, lėktuvas sustojo maždaug už 30 metrų nuo kulkosvaidžio pozicijų.

Vienas propeleris buvo deformuotas ir nesisuko, kiti trys veikė.

Po 20 minučių nuo B-17 nusileidimo į vietą atvyko Johnas V. Crispas. Propeleriai tebesisuko, tačiau netgi ir po tiek laiko iš lėktuvo niekas nepasirodė. Crispas įlipo lėktuvan ir atidžiai apsižvalgė.

Viduje nebuvo nė gyvos dvasios. Tačiau matėsi, kad kažkas neseniai čia buvo. Keliais bandymais Crispas sėkmingai išjungė veikiančius motorus.

Crispas rašė, „Tada nuėjau į navigatoriaus vietą. Ant navigatoriaus stalo gulėjo atverstas bombonešio žurnalas su paskutiniu įrašu – ‘Bad Flak’”.

„Apieškodami fiuzeliažą, radome tvarkingai sulankstytus ir parengtus naudojimui dvylika parašiutų. Tai tik dar pagilino paslaptį ir įgulos lemtis tapo dar neaiškesnė. Akrilinė B-17 nosis, Sperry bombų nutaikymo įranga buvo visiškai nepaliesti, dangtelis gulėjo šalia.

Ant navigatoriaus stalo buvo kasdienė kodų knyga. Šioje kodų knygoje buvo pateikiamos komunikavimui naudojamos kasdienės spalvos ir raidės. Fiuzeliaže buvo keli lakūnų švarkai su būdingomis kailinėmis apykaklėmis, gulintys kartu su keliomis šokolado plytelėmis, kai kurios dalinai suvalgytos.“

Belgijoje įsikūrusi JAV aštuntoji Oro pajėgų komanda, atsiuntė tyrėjus. Kai šie patikrino lėktuvo serijinius numerius, paaiškėjo, kad šis B-17 priklauso 91-ai JAV bombonešių grupei ir jo įgula jau yra bazėje Anglijoje.

B-17 Skraidanti Tvirtovė dalyvavo misijoje, nukreiptoje prieš Merseburgo naftos taikinius, tarp kurių buvo ir Leuna naftos perdirbimo gamykla. Bombonešiui bėdos kilo prieš pat pasiekiant taikinio zoną.

B-17 negalėjo likti tame pačiame aukštyje kaip kiti grupės bombonešiai, o be to, bombų laikikliai veikė netinkamai. Tiesioginis pataikymas į B-17 sugadino trečią variklį, o kitas pataikymas į lėktuvo centrą sukėlė milžinišką šviesos žybsnį.

„Mums pataikė tiesiai į bombų skyrių,” sakė pilotas Haroldas R. DeBoltas, „ir, prisiekiu, nesuprantu, kaip nesprogo bombos.”

Artinantis audrai ir su vienu sugadintu propeleriu, DeBoltas pasuko į Angliją. B-17 akivaizdžiai nebūtų galėjęs grįžti į Rytų Angliją, East Anglia leidimosi zoną, tad pakeitė kursą į Briuselį.

Siekdamas palengvinti lėktuvą, pilotas liepė įgulai atsikratyti visos nepritvirtintos įrangos ir atsargų. Tuomet sustojo antras variklis. Įjungdamas B-17 autopilotą, DeBoltas įsakė įgulai šokti su parašiutais ir lėktuvą paliko paskutinis.

Visa B-17 bombonešio įgula saugiai nusileido ir, norite tikėkite, norite ne, tą patį padarė ir pašautasis B-17. Įgula manė, kad jiems iššokus, variklio gedimas kažkokiu būdu susitvarkė ir tvirtai suręstas patikimasis B-17 stabiliai nuskrido pats.

Tačiau gęstantys varikliai negalėjo išlaikyti aukščio ir Skraidanti Tvirtovė nusileido, kaip ir aprašė britų oro bazės kulkosvaidininkai.

Nepatyrusiai akiai B-17 atrodė sveikas ir tai, kas buvo palaikyta įgulos parašiutais, tikriausiai buvo papildomų parašiutų pakuotės. Per karą buvo dar keli atsitikimai, kai B-17 skrido patys, be piloto, bet paslaptingoji Skraidanti Tvirtovė buvo vienintelė, kuri daugiau ar mažiau sėkmingai, pati dar ir nusileido.

www.warhistoryonline.com