Mokslo ir technologijų pasaulis

Lietuvoje pakanka paprasto rankos paspaudimo, Paryžiuje - bučkio į abu žandus. Belgijoje skruostai bučiuojami tris kartus, o Konge ir Egipte bučiuojamos kaktos. Ne taip seniai džentelmenai pasisveikindami kėlė skrybėles ir bučiavo damoms rankas. Nebėra nei džentelmenų, nei damų, o štai kai kurie keisti pasisveikinimo būdai vis dar yra išlikę.

Naujosios Zelandijos maoriai pasisveikindami suglaudžia kaktas ir kartu įkvepia. Taip demonstruojami geri tikslai - niekas nieko nenori įžeisti. Taip pat teigiama, kad kaktų suglaudimas parodo patį artimiausią įmanomą ryšį. Gali būti, bet toliau straipsnyje rasite ir kiek artimesnio ryšio pavyzdžių.

Konge ne tik bučiuojamos kaktos. Priklausomai nuo susitikimo oficialumo, jums gali būti suspausta galva - kongiečiai švelniai pirštais tris kartus spusteli žmogaus smilkinius. Aišku, neskaudžiai. O štai Guame į galvą, tikrąja to žodžio prasme, pasibeldžiama - krumpliais tiesiai į kaktą. Žinoma, tai jau gali būti šiek tiek skausminga. Tačiau 19 amžiuje eskimai turėjo dar skausmingesnį pasisveikinimo būdą - jei į kaimą užklysdavo prašalaitis, jis turėjo kovoti su vietinius gyventoju - vyrai tol delnai daužė vienas kitam veidą, kol vienas pasiduodavo.

Indijoje iki šiol kai kuriose vietose su vyresniaisiais sveikinamasi paliečiant jų dešinę koją. Tam jums reikėtų pasilenkti iki pat žemės ir trumpai paliesti dešinę gerbiamo vyresniojo koją. Taip parodoma pagarba ir pasitikėjimas. Tačiau kaip geriau būtų galima parodyti pagarbą nei bučiuojant kito vyro žmonos spenelius?

Jei nesibaigiantys bučiniai šiltuosiuose pasaulio kraštuose jums atrodo kaip kažkokia nesąmonė, džiaukitės, kad anksčiau nėra tekę lankytis Papua Naujosios Gvinėjos gentyse. Ten dar ne taip seniai gyvavo keista pasisveikinimo tradicija - į gentį užklydęs taikiai nusiteikęs prašalaitis turėjo bučiuoti genties vado žmonos krūtis. Tiksliau - įsisiurbti į spenelius. Atsisakymas būtų neįsivaizduojamas - kas galėtų parodyti tokią nepagarbą prieš gentį, į kurios teritoriją įžengė? Tačiau aišku, kad tokioje kultūrinėje terpėje užaugusi vado žmona tikriausiai jau buvo pripratusi, nors ir sunku tikėtis, kad tokie veiksmai jai būtų malonūs.

Visgi, iki pat 20 amžiaus vidurio vienoje aborigenų gentyje Australijoje vyravo dar keistesnė tradicija. Nepažįstamąjį sutikę genties vyrai jam pasiūlydavo palaikyti jų varpas. Įsivaizduokite - keliaujate per tankius krūmynus, o sutiktas nepažįstamasis jums ištiesia savo penį. Jūs jį privalote paimti į ranką. Dar daugiau - jei jūs užklydote į aborigenų kaimą, turėsite ištiesti savo penį. Jei to nepadarysite, parodysite savo agresiją, kas gali baigtis labai liūdnai. Savaime aišku, kad tai simbolizuoja pasitikėjimą ir taiką - juk neleistumėte žmogui, kuriuo nepasitikite, laikyti jūsų lytinių organų? Aborigenai šią tradiciją yra išsaugoję, tačiau ji nebėra taip paplitusi dėl akivaizdžių priežasčių ir naudojama labai retais, išimtiniais atvejais.

Beje, rankos paspaudimas taip pat nėra toks paprastas kaip atrodo. Žmonės vertina jus pagal tai, kaip paduodate ranką. Tvirtas paspaudimas parodo pasitikėjimą savimi, o štai suglebusi plaštaka ar ranka demonstruoja silpnumą. Taip pat svarbu ir tai, kad spaudžiant ranką žmogus žiūrėtų į akis ir jokiu būdu ne į rankas. Visgi, kad ir kaip sunku būtų kaskart tinkamai paspausti ranką, tikriausiai tokio pasisveikinimo būdo nekeistumėte į aukščiau paminėtus.