Mokslo ir technologijų pasaulis

Juokaujama, kad katės mus, žmones, laiko savo vergais.

Esą mes turime joms duoti maisto, kada jos užsimano, skubėti valyti jų kraiko dėžutę, jas glostyti, o jos mums už tai dažniausiai neatsilygina niekaip. Net juokaujama, kad šuo juo besirūpinantį šeimininką laiko Dievu, o katė mano, kad ja rūpinamasi todėl, kad ji ir yra Dievas.

Žinoma, katinų mylėtojai gali teigti, kad taip nėra ir katės į mus žiūri su meile, o ne iš aukšto.

Jeigu kas abejojate, pažiūrėjus šį vaizdelį visos abejonės dings akimirksniu:

Juokas juokais, tačiau katės į žmones tikrai nežiūri taip, kaip šunys. Katei žmogus nėra valdovas ir net nėra šeimininkas. Tai patvirtina Bristolio universiteto mokslininkas Johnas Bradshawas, kuris jau kelerius metus tyrinėja kačių elgesį. Jis tvirtina, kad šunys savo elgesį pritaiko specialiai žmonėms. Jie suvokia, kad žmogus yra visiškai kitoks ir, dažnai, pranašesnis. Būtent todėl šunys dažnai nusileidžia mušami - jie retai kanda savo šeimininkui, nors tą kovą laimėtų - net ir nedideli šunys gali sutraiškyti delno kaulus.

Tuo tarpu katės taip pat dažnai nekovoja, o pabėga, bet tik todėl, kad žmonės joms per dideli. Katės savo elgesio specialiai žmonėms nepritaiko taip, kaip jį pritaiko šunys. Katės žmones dažnai prausia, prie jų glaudžiasi miegodami, reikalauja pasidalinti maistu. Prieš atsiguldamos ant žmogaus pilvo, jie jį dažnai suminko - taip jie elgiasi ir su kitomis didesnėmis katėmis, prie kurių glaudžiasi, nes tokio elgesio išmoksta dar augdami su mama.

Taigi, katės, gali būti, žmones laiko sau lygiais. Tačiau ir toks apibendrinimas nėra tikslus, nes jos atpažįsta skirtingus žmones - vienų bijo, o prie kitų prieina iš karto. Kai kuriuos žmones jos tikrai niekina, o štai kitus netgi stengiasi apsaugoti. Tikėtina, kad ant vyro nugaros darže katė užšoko ir atisigulė ne todėl, kad žmogų kaip nors niekina, o kaip tik jaučia jam prieraišumą ir nori būti kaip įmanoma arčiau, dalintis kūno šiluma.