Mokslo ir technologijų pasaulis

1987 metais buvo pasirašytas Monrealio protokolas – tarptautinis susitarimas pagal kurį sutarta nutraukti ozono sluoksnį naikinančių junginių, tokių, kaip freonas, gamybą. Šiandien mokslininkai užtikrinti, kad šio susitarimo poveikis buvo tiesiog stebuklingas, ypač lyginant su pastangomis pažaboti globalinio atšilimo problemą, rašo „Ars Technica“.

Mokslininkai Monrealio susitarimo efektą stebi nuolat: nors ozoną skaidantys junginiai iš atmosferos šalinami ganėtinai lėtai, tačiau stebėjimų duomenys rodo, kad jų koncentracijos mažėjimas iš esmės atitinka planą.

Dėl žalingų junginių uždraudimo jau kurį laiką mažėja ozono sluoksnio skylė, o ateinančiais dešimtmečiais jį dar mažės. Bet mokslininkai su nerimu pastebėjo: kelerius pastaruosius metus kažkas susitarimo nesilaiko.

Mokslininkų grupė, vadovaujama JAV Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) mokslininko Stepheno Montzkos, matuojanti chlorofluoroangliavandenilių (CFC) koncentraciją, pastebėjo, kad CFC-11 koncentracijos matavimų duomenys neatitinka prognozių. Šis cheminis junginys anksčiau buvo naudojamas kaip aušinimo skystis, tirpiklis ir aerozolių propelentas, taip pat taikytas ir putų polistirolo gamyboje. Susitarimą pasirašiusios šalys pasižadėjo visiškai nutraukti visų CFC, taip pat CFC-11, gamybą. Gali būti, kad iki šiol naudojami kokie nors įrenginiai, iš kurių nuteka CFC-11, bet šie taršos šaltiniai ilgainiui turėtų išnykti ir tuomet šio junginio koncentracijos mažėjimas atmosferoje turėtų pagreitėti.

Tikrieji stebėjimo duomenys rodo, kad CFC-11 koncentracijos mažėjimas ne greitėja, o nuo 2002 iki 2012 m. mažėjo stabiliai, po 2,1 dalelių trilijone kasmet, o nuo to laiko koncentracijos mažėjimas netgi sumažėjo. Nuo 2015 iki 2017 m. CFC-11 koncentracijos mažėjimas buvo vos po 1 dalelę trilijone per metus.

Paaiškinimų tokiam prognozių ir stebėjimo duomenų neatitikimui gali būti keletas. Svarbiausias jų – natūralios CFC iškėlimo į stratosferą variacijos, priklausančios nuo klimato. Bet dalį paaiškinimų galima atmesti labai nesunkiai – pavyzdžiui, pastatų, kuriuose buvo įrangos su CFC-11 griovimas ir su jais galimai sietina staigus CFC-11 koncentracijos padidėjimas atmosferoje stebėjimo duomenų neatitinka.

Atlikus kruopščią duomenų analizę ir modeliavimą mokslininkai pasirinko keletą likusių paaiškinimų. Visų pirma, šių žalingų dujų koncentracija visuomet buvo šiek tiek didesnė šiauriniame pusrutulyje nei pietiniame – tai yra natūralu, nes šiauriniame pusrutulyje yra daugiau taršos šaltinių. Per keletą pastarųjų metų skirtumas tarp pusrutulių šiek tiek išaugo. Tuo tarpu kitoms panašioms dujoms taip nenutiko. Vadinasi, darytina išvada, kad taip nutiko ne dėl vėjo krypties pasikeitimo, o dėl padidėjusių emisijų Šiaurės pusrutulyje.

Antra, matavimai, vykdyti nuo Havajų ugnikalnio Mauna Loa viršūnės rodo koreliaciją tarp CFC-11 koncentracijos ir keleto kitų dujų, siejamų su pramonės veikla. Tai reiškia, kad CFC-11 nėra vienintelis žmonių gaminamas teršalas, kurio koncentracija per tą patį laiką keitėsi nepageidaujama kryptimi.

Trečia, mokslininkai, atliko modeliavimus, norėdami patikrinti, kokio tipo dujų emisijos atitiktų stebėjimo duomenis. Modeliuojant klimato tendencijas nuo 2000 metų išaiškėjo, kad natūralios variacijos atmosferinėje dujų cirkuliacijoje gali paaiškinti tik mažiau nei pusę tendencijos pasikeitimo. Vienintelis būdas paaiškinti netenkinančius CFC-11 koncentracijos mažėjimo rodiklius – emisijos padidėjimas Rytų Azijos regione.

Naujas šaltinis

Devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai CFC gamyba vyko visu pajėgumu, į atmosferą ištrūkdavo net po 350 tūkst. tonų CFC-11 kasmet. Pačioje XXI a. pradžioje šis skaičius sumažėjo iki 54 tūkst. tonų. Matavimų duomenis atitiktų tik Monrealio susitarimą pažeidžianti situacija, kai kiekvienais metais rytinėje Azijoje į atmosferą kasmet būtų išmetama papildomai 6500–13000 tonų CFC-11.

„Tai yra pirmas kartas nuo gamybos ribojimo įsigaliojimo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet ilgą laiką didėjo vieno iš trijų gausiausių, ilgai neskylančių CFC emisija. Dėl to numatomas ilgiau truksiantis ozono sluoksnio atsistatymas, kuris priklausys nuo CFC-11 emisijos ir koncentracijos kreivių trajektorijos ateityje“, – tyrimo ataskaitoje rašė matavimus atlikę mokslininkai.

Žinant, kad pagal Monrealio susitarimą šalys signatarės privalo stebėti ir Jungtinėms Tautoms pateikti tikslius CFC gamybos skaičius, ši išvada patiks ne visiems. Mokslininkai savo ataskaitą formulavo labai atsargiai, o dujų matavimo jutiklių tinklas nėra pakankamai tankus, kad būtų galima durti pirštu į kokią nors konkrečią šalį, tačiau įtariamųjų valstybių sąrašas yra trumpas, o kažkuriai valstybei teks surasti neteisėtos pramoninės veiklos vykdytojus savo teritorijoje ir šią veiklą nutraukti.

Išsamiai su mokslininkų ataskaita galima susipažinti paspaudus šią nuorodą.