Mokslo ir technologijų pasaulis

Manote, kad sukčiaujantys sporte niekada nesusilauks sėkmės? Na, o kaip Lance‘as Armstrong‘as, kuris 7 kartus laimėjo „Tour de France“? O sprinteris Manny‘is Ramirez‘as laimėjęs olimpinį aukso medalį? Čia yra daug galimybių pasiekti savo tikslus.

Žinoma, pareigūnai galų gale išsiaiškino, kad Armstrong‘as ir Ramirez‘as naudojo draudžiamus preparatus (PED), kurie suteikė papildomos energijos ir ištvermės. Kitaip tariant, naudojo dopingą. Už tai šie sportininkai buvo atitinkamai ir nubausti – neteko savo apdovanojimų ir buvo uždrausta dalyvauti varžybose.

Tačiau juk yra daugybė sportininkų, kurie tikėtina, kad galėjo išsisukti. O netolimoje ateityje atletai galės sukčiauti dar išradingiau ir tokį apgaudinėjimo būdą bus itin sunku, jei tik iš vis bus įmanoma, aptikti.

Tai vadinama „genų dopingu“. Mokslininkai jau praktiškai supranta kaip, pasitelkiant genų redagavimą ir modifikavimą, tiesiogine to žodžio prasme, perrašyti mūsų genetinį kodą. Tai reiškia, kad ateities sprotininkai turės galimybę sąmoningai keisti savo genus.

Ir kaip tai galėtų atrodyti? Prisiminkime genetiškai modifikuotus organizmus (GMO). Mes su jais susiduriame kiekvieną kartą parduotuvėje pirkdami maisto produktus. Taip pat galbūt apie GMO esate skaitę internete. Tad norint modifikuoti augalų genus ir įvesti naudingą geną, mokslininkai paprastai naudoja virusą. Teoriškai mokslininkai galėtų tokį principą taikyti ir kurdami geresnį, greitesnį ir visokį kitokį „-esnį“ sportininką.

Pavyzdžiui, mokslininkas gali panaudoti virusą ir įterpti geną, kuris skatintų organizmą gaminti baltymą eritropoetiną (EPO). EPO padeda deguoniui patekti į audinius, todėl sportininkai daugelį metų jį leidosi į savo organizmus, kad pagerintų savo fizinę būseną ir sportinius rezultatus.

Suleisto į kūną EPO nustatymas yra gana paprastas procesas, todėl sportininkai, kurie naudoją EPO, tikėtina, kad sieks išvengti dopingo tyrimų. Tačiau, kaip aptikti EPO perteklių, kurį gamina pats organizmas? Tai padaryti yra daug sunkiau, nors ir įmanoma.

„Pareigūnai turėtų ieškoti papildomų genų kopijų sportininko kraujyje ar kitame biologiniame mėginyje“, - CNN teigė Olivier‘as Rabin‘as, Pasaulio antidopingo agentūros (WADA) vyresnysis mokslų ir tarptautinės partnerystės vykdomasis direktorius.

Žinoma, tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jei pareigūnai žinotų, kaip atrodė sportininko genetinis kodas iki to momento, kol jis dar nebuvo pakoreguotas. Galų gale, kas galės paneigti, kad sportininkas nebuvo gimęs su šiomis „papildomomis“ genų kopijomis?

O dar yra ir genų redagavimas. Skirtingai nuo genetinių modifikacijų, kurios apima genų pridėjimą, genų redagavimas orientuojasi tik į organizmo jau turimų genų „iškirpimą“ ir „įklijavimą“. Genetiškai redaguotas sportininkas neturėtų papildomų genų, tad pareigūnai nieko ir nerastų.

Norėdami išspręsti šią problemą, WADA svarsto galimybę prašyti visų olimpinėse žaidynėse dalyvaujančių sportininkų pateikti savo genetinio kodo kopijas. Privatumo požiūriu įžengiama į gana tamsią teritoriją, o klausimas tampa dar komplikuotesnis, kai suvokiama, kad dalis olimpiečių yra nepilnamečiai. Be to, apskritai tai neturėtų sustabdyti genetinių modifikacijų, nes tada reikia turėti kiekvieno sportininko genetinio kodo kopiją, o ne tik tų, kurie varžosi olimpinėse žaidynėse. Ir tas kopijas reikia turėti dar iki to momento, kai genetinės modifikacijos jau bus pakeitusios sportininko genus.

Tyrėjai pataria oficialiems pareigūnams jau dabar mokyti ir šviesti sportininkus apie etines ir sveikatos pobūdžio rizikas, susijusias su „genų dopingu“, nors kol kas tai tėra tik teorija. Vis dėlto, jei mes ko nors ir išmokome iš PED naudojimo istorijų, tai yra tai, kad dalis sportininkų yra pasiryžę imtis neįtikėtinos rizikos, kad tik įgautų pranašumą ir pasiektų aukštesnius rezultatus.

Kai kuriems sportininkams galimos rizikos, susijusios su „genų dopingu“, gali atrodyti tinkama kaina už pripažinimą ir šlovę. Ir akivaizdu, kad nėra veiksmingo plano, kaip tokius sportininkus sustabdyti.