Mokslo ir technologijų pasaulis

Nuo 1990 m., kai pasirodė Michaelo Crichtono romanas „Juros periodo parkas“ – o po trejų metų ir filmas – žmonijos vaizduotę nenustoja kaitinti dinozaurai.

Jei nežinote istorijos – fantastinės knygos siužetas sukasi bendrą mokslininkų ir verslininkų projektą, kuriuo buvo pabandyta atkurti dinozaurus remiantis DNR, ištraukta iš gintare įstrigusių uodų, kurie savo laiku siurbė dinozaurų kraują. Kadangi rašytojo išgalvotoje istorijoje tokiu būdu nepavyko atkurti pilnos DNR grandinės, mokslininkai trūkstamus elementus užpildė varlės DNR ir pradėjo perinti dinozaurus. Viso to tikslas – unikalus atrakcionų parkas-zoologijos sodas, turėjęs atnešti jo kūrėjams aukso kalnus. Tačiau kaip ir galima tikėtis, viskas baigėsi chaosu ir mirtimis.

Mokslinė fantastika knygoje buvo papildyta realiais moksliniais faktais, tad bendras vaizdas atrodė tikrai įtikinamai – bet net ir suvokiant, kad visa tai tėra fikcija, juk ne ką mažiau įdomu – negi per visą mokslo istoriją niekas taip ir nepabandė atkurti pranykusių gyvūnų?

Atsakymas yra pakankamai beprotiškas. Nes jis yra teigiamas – ir sugrąžinti į Žemę išnykusius padarus pabandė ne kas kitas, o naciai.

Dinozaurų DNR

Atrodo, tikroji problema slypi tame, kad realybėje dinozaurų DNR iki šių dienų negalėjo išlikti pakankamai sveika. Ekspertai teigia, kad maksimalus DNR amžius, su kuriuo dar galima būtų ką nors naudingo nuveikti – 1,5 milijono metų. Tuo tarpu dinozaurai išnyko prieš 66 milijonus metų.

Bet sakykime, kad vis dėlto radome dinozaurų DNR, išlikusį uodo kūne, kuris yra gintare. Tiesa tai, kad DNR nebūtų pilnas, ir kad prie jo nepavyktų prijungti jokio kito organizmo DNR – galų gale, realybėje mokslininkai net nelabai turėtų idėjų, kokio gyvūno DNR galima būtų klijuoti prie dinozauriškojo – nes dauguma gyvūnų yra visiškai skirtingi. Tačiau jei būtų einama ne tokiu sudėtingu keliu?

Naciai

Pasak istorikų, pašėlusi nacių ambicija skambėjo maždaug taip: prikelti seniai išnykusį gyvūną, kurį senovėje medžiojo jų protėviai – ir leisti jiems ganytis šiuolaikiniuose rezervatuose.

Pasak legendų, senovės germanai savo vyriškumą įrodydavo sumedžiodami šį gyvūną, ir naciai, pasižymėję tradicijų garbinimu, užsigeidė tokio paties iššūkio. Ir vedami zoologo Lutzo Hecko, jie pabandė į pasaulį „sugrąžinti“ gyvūną, puikiai žinomą ir Lietuvoje – taurą. Teigiama, kad pasitelkus selekciją, ketvirtajame parėjusio amžiaus dešimtmetyje jiems tai kažkiek pavyko.

Beje, šią iniciatyvą palaikė nemažai šalių – pavyzdžiui, Kanada, šiai programai tiekusi gyvūnus. Programos rezultatas buvo pavadintas Hecko buliumi, kurie pasižymėjo tiek ilgais ragais, tiek kovingu charakteriu, o svarbiausia – buvo pakankamai laukinis, t. y. sugebėjo gyventi savarankiškai.

Vokietijos nacionalsocialistų partijai populiarėjant, programą tęsė ir L.Heckas. Be neo-taurų jis ėmėsi ir senovinių arklių atkūrimo programos, ir kai 1941 nacistinė Vokietija užėmė Varšuvą, zoologas pats atsirinko gyvuosius eksponatus, kuriuos norėjo parsivežti į Vokietiją. Likusius su pasimėgavimu sumedžiojo.

Bet tokia idėja iš esmės buvo klaidinga. Atgalinės selekcijos idėja gali sukurti gyvūnus, kažkiek panašius į pageidaujamus – bet genetiškai jie bus visiškai kiti padarai (kaip, beje, galiausiai nutiko ir „Juros periodo parke“). Galiausiai didžioji dalis L.Hecko sukurtų laukinių gyvūnų žuvo – tada, kai sąjungininkų kariuomenė įsiveržė į Vokietiją. Berlyne gyvūnai klajojo po griuvėsius ir žuvo nuo bombų bei šūvių – o kartais ir nuo alkstančių vietinių.

Vis dėlto, keletas L.Hecko sukurtų gyvūnų dar ir iki šiol auginami zoologijos soduose – o pats Lutzas Heckas išgyveno iki devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio.

Parengta pagal ripleys.com