Mokslo ir technologijų pasaulis

Populiariojoje lietuvių istorinėje sąmonėje turbūt viena žinomiausių istorinių datų – 1410-ieji, arba metai, kai buvo laimėtas Žalgirio mūšis. Moderni šio įvykio atmintis dabar įsitvirtinusi įvairių prekių ženklų, kultūrinių reiškinių ar net sporto klubų pavadinimuose.

Kitas svarbus su Žalgirio mūšio atmintimi susijęs epizodas – kautynių metų lietuvių kariuomenės įvykdytas taktinis manevras – apsimestinis bėgimas, išardęs vokiečių ordino eiles bei vėliau leidęs smogti priešui į užnugarį ir taip laimėti visą mūšį.

Visgi tokia kautynių eigos versija, nors ir įsitvirtinusi istorinėje lietuvių savimonėje, nėra visuotinai priimta. Nuo pat XV a. vidurio vyraujanti mūšio interpretacija buvo susijusi su lenkų kronikininko Jono Dlugošo pasakojimu: esą kautynes laimėjo vieni lenkai po to, kai didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgų iš mūšio lauko tiesiog pabėgo.

Tačiau 1963 m. švedų istorikas Svenas Ekdahlis, besidarbuodamas tuomet Getingene saugotame archyve, atrado laišką, patvirtinantį „lietuvišką“ mūšio eigos versiją. Tai buvo dabar nežinomo autoriaus 1413 m. parašytas laiškas didžiajam ordino magistrui.

Jame aptariama bei įspėjama, kaip derėtų elgtis, jei vėl tektų mūšio lauke susidurti su lenkais bei lietuviais: „Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai atsitiko didžiajame mūšyje.“ Šitaip lietuvių bei lenkų ginčą dėl Žalgirio mūšio išsprendė švedas.