Mokslo ir technologijų pasaulis

Po to, kai Latvija ir Estija rugpjūtį pasekė Lietuvos pavyzdžiu ir išreiškė siekį reikalauti okupacijos žalos kompensacijos iš Rusijos, Kremliuje toks Baltijos šalių „nepaklusnumas“ kaipmat atgaivino teritorines pretenzijas Baltijos šalims.

„Reikalaudama kompensacijos už „okupaciją“, Lietuva gali prarasti Vilnių ir Klaipėdą,“ – skelbia Kremliaus ruporas rubaltic.ru, antrašte kurstydamas Baltijos šalių rusakalbius imti iniciatyvą į rankas ir pakartoti Krymo aneksijos scenarijų.

Su skambia antrašte pats tekstas mažai ką turi bendro. Jame detaliai aptariamas Kaliningrado likimas, o Baltijos šalių interesams skiriama tik viena pastraipa.

Žurnalistas Michailas Krištalis, gilindamasis į Kaliningrado istoriją, kaltina „Vakarų kaimynus periodiškai keliant Kaliningrado priklausymo klausimą. Nors jokios nerusiškos Kaliningrado ateities prielaidos neturi jokio pagrindo.“ Akis už akį principu sukurtame straipsnyje žurnalistas grūmoja – jei Baltijos šalys kėsinasi į Kaliningradą, Lietuva gali atsisveikinti su Vilniumi ir Klaipėda.

Rusija – pernelyg diplomatiška kaimynams?

Bauginimai prievartiniu užėmimu – dažnas Kremliaus ruporų diskursas, kaip balzamas glostantis sovietinių nostalgikų ambicijas. Analogiškų pavyzdžių rasti nesunku.

DELFI jau rašė apie tai, kad dar 2005 metais V. Putinas, įsiutintas Latvijos diplomatų siūlymo susitarti dėl valstybinės sienos, spaudos konferencijoje atrėžė: „Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija neteko dešimčių tūkstančių nuo istorinių teritorijų. Ko jūs dabar norite? Viską pradėti dalyti iš naujo? Grąžinti mums Krymą, kitų sovietinių respublikų teritorijų dalis? Tuomet susigrąžinsime Klaipėdą. Pradėkim Europoje viską dalyti. Ar jūs to norite? Tikriausiai, ne.“

Nuo Rusijos vadovo kalbos praėjo 13 metų, bet Klaipėda vis dar yra tas streso kamuoliukas, kurį Kremlius išsitraukia vos tik pasijunta skriaudžiamas Vakarų. Dažniausiai tulžingos kritikos sulaukia Vakarai, neva besigviešiantys Stalino pagirto „neužšąlančio Baltijos uosto, skirto Sovietų Sąjungos laivams“ – Kaliningrado.

„Mums reikia apie tai kalbėti, nes Rusija beveik nereaguoja į tokį šmeižtą. Rusija pasižymi per didele tolerancija (mes bijome supykdyti ar įžeisti juos) ar diplomatija savo kaimynams. Ir mes tylime. Tylą jie vertina kaip tam tikrą toleranciją, tai yra, silpnybę. O kai priešas yra silpnas, jis turi būti spaudžiamas,“ – samprotauja M. Krištalis, nepateikdamas jokių argumentų, kodėl Vakarams apskritai gali prireikti ekonominių sunkumų spaudžiamos Kaliningrado srities.

Apribojo skrydžius virš Kaliningrado

Nepaisant motyvų stokos, kalbos dėl puolamo Kaliningrado pastaraisiais mėnesiais pasigirsta ne pirmą kartą. Liepos mėnesį, iš Pasaulio futbolo čempionato pavogę penkias minutes šlovės, Kremliaus ruporai ištrimitavo žinią apie tai, kad NATO ruošiasi pulti Kaliningradą.

Tą kartą Rusijos senatorius Aleksejus Kondratjevas televizijos žiūrovams pareiškė, esą NATO šalys kompensuos Krymo praradimą Kaliningradu. Netrukus paaiškėjo, kad tai – tik dar vienas įžūlus melas.

Iš tiesų, melaginga žinutė paskleista, praėjus dviem savaitėms po to, kai dienraštis „The Guardian“ paviešino palydovines Kaliningrado branduolinių ginklų saugyklos nuotraukas. Jose užfiksuoti vaizdai parodė, kad saugykla gali būti aktyvi.

Vėliau Vašingtonas paskelbė gavęs daugiau pasikartojančių pranešimų apie karinį Kaliningrado aktyvumą (tokių pranešimų gaunama dar nuo 2017 metų). Be to, rusai apribojo JAV galimybes atlikti žvalgybines operacijos virš šios srities. Amerikiečių atsakas – rugpjūčio mėnesį atnaujintas sprendimas užšaldyti „atviro dangaus“ susitarimą su Rusija.

Ką Lietuva gavo iš Sovietų Sąjungos

Nežinia, ar Kremliaus spekuliacijas dėl Kaliningrado srities likimo ir dviejų Lietuvos miestų galimos okupacijos išprovokavo įtempti santykiai su Vakarais, ar Baltijos šalių reikalavimai atlyginti okupacijos nuostolius, bet atpirkimo ožiu čia ir vėl tapo Lietuva ir menamos jos pretenzijos į Kaliningradą.

„Lietuvoje jie dažnai kalba apie Mažąją Lietuvą, Karaliaučių (taip jie vadina Kaliningrado sritį – rubaltic.ru pavyzdys), kad regionas yra lietuvių tautos, kultūros, civilizacijos lopšys ir kitas nesąmones“, – analizuoja politologu prisistatantis M. Krištalis. Tačiau čia jo retorika pakrypsta pavojinga linkme.

„Ne visada aišku, kodėl šis klausimas taip aktyviai „pučiamas“ Lietuvoje. <...>. Taip elgiamasi tam, kad Rusija daugiau galvotų apie gynybą ir mažiau apie puolimą. Lietuvos veiksmai remiasi tam tikra logika. Savo laiku šalis per daug gavo iš Sovietų Sąjungos.

1939 m. Lietuva gavo Vilniaus regioną, 1940 m. – Baltarusijos teritoriją, 1945 m. – Mėmelio regioną. Visa tai buvo vienpusės „dovanos“ Lietuvai, bet „dovanos“ nėra tokios paprastos“, – sovietų dosnumą aprašo žurnalistas, sufleruodamas – kas dovanota, gali būti pasiimta atgal.

Pasiūlė sugrąžinti dovanas tėvynėn

Kad Rusija ligi šiol domisi savo „dovanomis“, parodė žaliųjų žmogeliukų apsilankymas Kryme. Pastarasis taip pat buvo meiliai vadintas Chruščiovo „dovanėle“ Ukrainai, kurią Rusija panoro atsiimti. Tais pačiais 2014-aisiais metais portale avaaz.org užregistruota peticija, Lietuvos rusakalbius raginanti pritarti Klaipėdos krašto prijungimui prie Rusijos. Peticiją išplatino Lietuvoje veikianti viešoji įstaiga „Būkime vieningi“, pagarsėjusi Rusijos interesų advokatavimu Lietuvoje.

Po metų šiais klausimais susidomėjo Valstybės saugumo departamentas, Generalinei prokuratūrai pateikęs medžiagą dėl devynių asmenų, įtariamų kursčius tautinę nesantaiką, kūrus antikonstitucines grupes ir raginus pažeisti Lietuvos suverenitetą. Pernai vienam jų, patriotu save laikančiam šiauliečiui radikalui Žilvinui Razminui, oficialiai pateikti kaltinimai.

Tačiau tai Kremliaus „istorikų“, straipsniuose pagal savo poreikius konstruojančių istorines tiesas, nenuramino. Klaipėdos, kaip dosnios Sovietų Sąjungos dovanos Lietuvai, įvaizdis pasikartoja Kremliaus retorikoje. Be to, daugėja bandymų kiršinti rusakalbius Lietuvos gyventojus ir lietuvius.

Vienas iš jų – šią vasarą kilęs Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo skandalas, politikui apšmeižus Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską Vanagą. Vėliau politologas, LRT.lt vyriausiasis redaktorius Vladimiras Laučius V. Titovo akibrokštą pavadino viešųjų ryšių akcija „rinkėjams, kuriems Kremliaus kolaborantai yra visai mieli žmonės ir jie juos renka į miesto tarybas“.

Prisimenant 2014-ųjų metų Kremliaus ryžtą „išvaduoti“ engiamus rusakalbius Krymo gyventojus ir grąžinti juos tėvynės Rusijos žinion, vidinis gyventojų konfliktas kelia realią grėsmę teritorijų saugumui. „Teoriškai, Rusija turi teisę susigrąžinti Lietuvai atiduotas teritorijas. Apytiksliai kalbant, grąžinti [jas] tėvynėn“, – rašoma rubaltic.ru.

Toliau Kremliaus ruporas primena dar keletą Lietuvos skolų Sovietų Sąjungai. Remdamasis Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje Aleksandro Udaltsovo 2017 metais pasakyta kalba, žurnalistas įvardija įspūdingą 72 bilijonų dolerių sumą, kurią sovietai paliko Lietuvoje vien tik ekonomikai auginti. Tarp didžiausių Tarybų Sąjungos pasiekimų – Ignalinos atominė elektrinė, Klaipėdos jūrų uostas, Kuršių Nerijos perkėla, Lietuvos žvejybos laivynas, Vilniuje po karo atstatyti keliai.

„Užtenka tik prisiminti Ignalinos atominę elektrinę, kurią pastatė ne Lietuva ir ne savo lėšomis. Galima būtų parduoti visą Lietuvos TSR ir to užtektų tik pusei atominės jėgainės“, – rašo M. Krištalis. Kiek Lietuvai kainuoja uždaryti nesaugiu pripažintą sovietinį statinį (2,6 mlrd. eurų) žurnalistas nesvarsto.

Gėrybių sąrašas galėtų tęstis be galo, jei ne neseniai paviešinto tyrimo duomenys, nurodantys, kad Lietuva pirmąjį pokarinį sovietinės okupacijos dešimtmetį buvo ne SSRS išlaikytinė, o donorė.

Tyrimus atlikusi ekspertė ekonomistė Vida Komičienė įvardijo – 1948 metais iš Lietuvos į Maskvą pervesta daugiau nei pusantro milijardo dolerių, vadinasi, daugiau pinigų buvo išsiųsta, negu gauta atgal. Tačiau Kremliaus propagandistų skaičiai ir faktai nedomina. Pasak jų, „Vakaruose dabar klesti moderni tendencija – išpūsti Sovietų Sąjungos vaidmenį kiek tik įmanoma“.

Klaipėdos ir Krymo panašumas kelia nerimą

Kremliaus ruporas įžvelgia ir kitą Vakaruose klestinčią tendenciją – kištis į Kaliningrado reikalus. Labiausiai Rusijai nepatinka tai, kad akylos NATO pajėgos nepraleidžia pro akis nė vieno Rusijos ginkluotės padidėjimo regione.

„Todėl jie mus užverčia isterija dėl „Iskander“ dislokavimo, karinių grupuočių augimo regiono teritorijoje, jie nuolat kalba apie Rusiją, kaip apie potencialų agresorių, kuris kuria karines grupuotes veiksmams prieš kaimynus atlikti“, – Vakarais skundžiasi rubaltic.ru žurnalistas. Nors iš tiesų pati Rusija kuria NATO agresijos scenarijus, taip pateisindama savo karinės ginkluotės didėjimą.

Yra ir kitas Kremliaus išlaikytinių peršamas Kaliningrado ateities scenarijus, pagal kurį teritorija tampa autonomine, o ją valdyti padeda Lietuva ir Lenkija.

„Kartais jie kalba apie galimą kondominiumą ir išorinį Kaliningrado valdymą, lenkams ir lietuviams „padedant“. Jie mano, kad Kaliningradui be Rusijos gyvuoti būtų lengviau.

Aš manau, kad dauguma regiono gyventojų supranta, kad be Rusijos jie apskritai negyventų. Regiono klestėjimas priklauso nuo Rusijos gerovės ir tvarumo. Jei Rusija normaliai vystysis, ji bus stipri ir galinga valstybė, niekas niekada nesiryš pakelti nei uodegos, nei letenos link Kaliningrado srities“, – klaidinami rusakalbiai skaitytojai.

Pačiame Kaliningrade įsikūrusio rubaltic.ru portalo redakcijos tikslas – skleisti Baltijos šalyse gyvenantiems rusakalbiams Kremliui palankias žinutes.

Ypač portalui rašančius žurnalistus domina buvusių sovietų bloko valstybių likimas, todėl tokį M. Krištalio straipsnį galima laikyti viešųjų ryšių programa. Ja siekiama iškreipti Lietuvos istoriją neva parodant nenutrūkstamą šalies ryšį su buvusia Sovietų Sąjunga ir jos teisių paveldėtoja – Rusija.

Etnokonfliktologas Imantas Melianas, nagrinėjęs Klaipėdos klausimą, įžvelgė nerimą keliantį pajūrio miesto ir Krymo panašumą. Abu kraštai gausiai apgyventi rusakalbių, tarp kurių vis iškyla viena ar kita radikali Kremliaus ideologiją palaikanti grupuotė, abiejų savivaldos institucijose yra prorusiškai nusiteikusių atstovų. Vis dėlto, I. Meliano teigimu, „Kremliuje supranta, kad Lietuva nėra dar vienas „Donbasas“, ir apeliuoti net Klaipėdoje vien tik į rusakalbius yra neperspektyvu“, tačiau realią grėsmę suprasti, kaip ir vienyti Lietuvos lietuvius ir Lietuvos rusus yra būtina.