Mokslo ir technologijų pasaulis

Galbūt skamba įžeidžiančiai, bet tiesa ta, kad žmogaus organizmas, tarsi muziejus, pilnas įvairiausių reliktų, kurių pagal pirminę paskirtį niekas jau seniai nebenaudoja. Vienas iš bene geriausiai žinomų tokių praeities liekanų, vadinamųjų rudimentų, pavyzdžių – protiniai dantys.

Atgyvenomis, beje, turėtume vadinti ne tik konkrečius organus arba kūno dalis, bet ir tam tikrus sugebėjimus, pavyzdžiui, retai, bet visgi pasitaikantį mokėjimą pajudinti ausis.

Visos, jokios paskirties neturinčios žmogaus savybės, pasirodo, yra priešistorinių laikų, kai mūsų protėviai dar buvo gyvūnai, palikimas, rašo sciencealert.com.

Vieną iš lig šiol nesunykusių žmogaus organizmo dalių galite apžiūrėti patys – kad ir šią akimirką. Tiesiog paguldykite ant stalo ranką delnu į viršų ir nykščiu palieskite mažylį pirštą. Tikėtina, kad maždaug ties riešo viduriu pamatysite iškilusią sausgyslę.

Jei vis dėlto jos nematote, žinokite, kad esate vienas iš tų laimingųjų, kurie iš prigimties neturi šio rudimento abiejose arba kurioje nors vienoje rankoje. Minėtina, kad tokie asmenys sudaro 10–15 proc. visos žmonių populiacijos.

Ši sausgyslė jungiasi su ilguoju delno raumeniu, kurį turi daugelis, tik kam jo reikia, gali pasirodyti neaišku. Remiantis mokslinių tyrimų išvadomis, šis dilbio srityje esantis raumuo neteikia jokių akivaizdžių pranašumų: tų, kurie iš prigimties jo neturi, rankos yra tokios pat stiprios, o kumštis toks pat tvirtas.

Tiesa ta, kad raumuo toks nesvarbus, jog chirurgai dažnai jį pašalina ir panaudoja atlikdami rekonstrukcines arba plastines kitų kūno dalių operacijas.

Kaip gi nutiko, kad mūsų organizme apskritai atsirado tokia jokios naudos neteikianti dalis? Mokslininkai išsiaiškino, kad labiausiai išvystytą daugeliui žinduolių būdingą ilgąjį delno raumenį turi tos rūšys, kurios priekinėmis galūnėmis naudojasi judėdamos, pavyzdžiui, lemūrai ir beždžionės.

Dar vienu evoliucijos metu bet kokią prasmę praradusiu fenomenu turėtume laikyti gebėjimą taip suvaldyti tris palei abi ausis esančius raumenis, kad ausys šiek tiek pajudėtų.

Dabar toks sugebėjimas tėra triukas draugams stebinti, bet daug anksčiau šis judesys turėjo prasmę. Lygiai kaip daugelis naktį aktyvių gyvūnų, pavyzdžiui, kiškiai, gazelės ir kačių šeimos žinduoliai, prieš milijonus metų gyvenę sutvėrimai, iš kurių mes evoliucionavome, įvairiai kraipydavo ausis, kad kuo tiksliau nustatytų, iš kur sklinda garsas. Taip jau nutiko, kad kai kuriuos judinant ausis naudojamus raumenis mes tebeturime.

Įdomu tai, kad tie trys už ausų judesius atsakingi raumenys lig šiol „prisimena“ savo paskirtį – jie ir dabar reaguoja į garsą. Žinoma, ne taip, kad imtų judėti ausys, bet toks impulsas tikrai yra išlikęs.

Žąsies oda, uodegikaulis, taip pat kūdikių instinktas čiupti viską, ką tik pasiekia mažučiai jų piršteliai, tėra tik dar keletas pavyzdžių, įrodančių, kad mūsų organizmuose apstu užuominų, leidžiančių spręsti apie tolimų savo protėvių įpročius ir sugebėjimus.