Mokslo ir technologijų pasaulis

Lietuviai argumentuotai pasiūlė Europos komisijai atsisakyti laiko kaitaliojimo. Išmintingam pasiūlymui išmintingai pritarta ir šalims narėms leista pasirinkti, kokį laiką – vasaros ar žiemos – pasilikti. Šiuo itin svarbiu klausimu bus vykdoma gyventojų apklausa, o Seimui ar Vyriausybei priimant galutinį sprendimą reikės subjektyvių argumentų triukšme išskirti esminį – objektyvų – signalą. Europos Sąjungos šalių atstovai turės tartis, kad laikas tarp kaimynių kuo mažiau skirtųsi.

Bandykime rasti objektyvų kriterijų, kuris padėtų apsispręsti. Pradėkime nuo to, apie ką kalbame – susitarkime dėl sąvokų ir kai ką prisiminkime.

Vasaros laikas – tai juostinis laikas su pridėta viena valanda. Jis dirbtinai įvedamas pavasarį. Su vasara turi bendra tik tiek, kad ši metų dalis – ilgiausias jo naudojimo laikotarpis.

Juostinis laikas – geografinių ilgumų juostos vidurio vietinis saulinis laikas. Dėl jo susitarta 1884 m. Vašingtono konferencijoje. Tada Žemės rutulys padalytas į 24 laiko juostas, kurių plotis 15º arba viena valanda. Nulinės laiko juostos vidurys driekiasi per dienovidinį Grinvičo vietovėje Londone. Grinvičo dienovidinio vietinis saulinis laikas vadinamas pasauliniu laiku. Lietuva yra 2 – joje laiko juostoje. Kiek taškų ant žemės paviršiaus geografinės ilgumos kryptimi, tiek skirtingų vietinių saulinių laikų. Kad nebūtų painiavos, žmogus sugalvojo juostinį laiką.

Laikas, išmatuotas pagal Saulę tam tikrame geografiniame dienovidinyje, vadinamas vietiniu sauliniu laiku. Tai tikrasis laikas konkrečioje vietovėje. Jis vienodas visuose to paties dienovidinio taškuose. 24 laiko juostas atitinka 24 jų vidurio dienovidiniai. Tarp gretimų dienovidinių laikas skiriasi viena valanda. Toje pačioje laiko juostoje bet kurios vietovės vietinis saulinis laikas nuo juostinio laiko gali skirtis daugiausia 0,5 valandos, o kai naudojame vasaros laiką – 1,5 valandos.

Žiemos laikas – tai juostinis laikas. Mums tai antros laiko juostos vidurio vietinis saulinis laikas. Šio ir vietinio saulinio laiko skirtumas bet kurioje laiko juostos vietovėje gali skirtis daugiausia 0,5 valandos.

Vietinį saulinį arba tikrąjį laiką rodo šešėliniai Saulės laikrodžiai. Pats paprasčiausias Saulės laikrodis – į žemę įsmeigtas pagaliukas. Sekant jo šešėlio ilgį galima užfiksuoti vidurdienį: Saulė 12 – ą valandą dienos – aukščiausiai virš horizonto (viršutinėje kulminacijoje), o pagaliuko šešėlis – trumpiausias. Palyginę Saulės laikrodžio ir mūsų naudojamo laikrodžio rodmenis, sužinosime mūsų naudojamo laiko ir tikrojo laiko toje vietovėje skirtumą. Minėta, kad didžiausias skirtumas naudojant vasaros laiką – 1,5 valandos, žiemos – 0,5 valandos.

Atraminis astronominis laiko tarpas – para. Tai laikotarpis tarp dviejų gretimų viršutinių Saulės disko kulminacijų. Pagaliuku lengva užfiksuoti jo pradžią ir pabaigą, t.y. išmatuoti. Matuoti laiką pagal Saulę – tai sąmoningai pripažinti ir priimti jos diktuojamą ritmą, prie kurio objektyviai yra prisiderinusi visa Gamta. Jos, taip pat ir žmogaus, vystymąsi diktavo Saulė, kiekvieno iš mūsų bioritme ženklia dalimi yra ir Saulės ritmas.

Keista ir deja, kad šiuo metu ženkli dalis reiškiančių nuomonę pasisako už vasaros laiką. Vienas iš argumentų – man patinka vasara! Išgirdus jį, prie liūdnos šypsenos sunku ką pridurti. Bet reikia: minėta, kad vasaros laikas su vasara turi bendra tik tiek, kad jis dirbtinai yra įvedamas šiltuoju metų laiku. Įvedę šį laiką visą šviesųjį paros laikotarpį viena valanda pavėliname, bet jo trukmė lieka ta pati: kiek šviesos pralaimime ryte, tiek jos laimime vakare. Kiekvienai metų parai galioja natūraliai šviesaus laikotarpio joje tvermė. Jokiais technokratiniais metodais to pakeisti neįmanoma. Šie samprotavimai atremia ir kitą vasaros laiko šalininkų argumentą, kad palikus vasaros laiką bus ilgiau šviesu po pietų. O ryte? Ryte juk prašvis vėliau!

Laiko kaitaliojimo iniciatoriai, bandydami labiau suderinti žmonių aktyvų paros periodą su šviesiuoju paros metu mėgino gauti ekonominį efektą. Dabar dauguma jų sutinka, kad tai tik iliuzija – jokios apčiuopiamos ekonominės naudos negauta. Ar ne metas pradėti matuoti ne tik ekonominę naudą?

Kitas argumentas - vasaros laiką reikėtų rinktis dėl to, kad jis, neva, artimesnis mūsų bioritmams. Vasaros laikas - tai dirbtinai pakeistas juostinis laikas pridėjus vieną valandą. Pradėdami naudoti šį laiko fiksavimo būdą, laikrodžių rodykles pasukame į priekį, grįždami prie žiemos laiko – valanda atgal. Žiemos laikas yra artimesnis konkrečios vietovės tikrajam laikui. Pirmą kartą žmogus pabandė sukioti laikrodžius prieš šimtą metų, Lietuvoje tai darome tik kelis dešimtmečius. Iki laiko sukiojimo gyvenome žiemos laiku, gilioje senovėje – tikruoju laiku. Tai reiškia, kad esame prisitaikę prie tūkstančius metų bioritmus mūsų evoliucijos eigoje diktavusios Saulės. Ar kelių dešimčių metų dirbtinė laikrodžių sukiojimo patirtis gali pakeisti tūkstantmečius besiformavusius ypatingai inertiškus bioritmus?

Ar šie ir į juos panašūs argumentai turėtų nulemti sprendimą šiuo itin svarbiu klausimu? Tikrai ne, kadangi jie išreiškia atskirų žmonių ar jų grupių norus, paremtus siaurais, trumpalaikiais interesais, užgožiančiais esmę.

Tad pasirinkime ir pasilikime žiemos laiką, artimą tikrajam. Kad išvengtume maišaties, sau ir Europos kaimynėms palinkėkim grįžti prie vieningos laiko juostų sistemos. Išmintingas sprendimas – visada paprastas.

Išminčius tas, kuris moka skaityti Gamtos ženklus. Nepastebėti Saulės gali tik apakintas pasipūtėliškos minties, kad viską galima įgyvendinti dirbtinėmis priemonėmis.