Mokslo ir technologijų pasaulis

Kai kas tvirtina, kad maudymąsi šaltame vandenyje sveikatai naudingas. Jie tvirtina, kad niurktelėję šaltan vandenin, apie peršalimus pamiršta ilgam. Kiti gi – tarp kurių dauguma terapeutų ir gelbėtojų – tokius tvirtinimus vertina skeptiškai. Mike'as Triptonas, Portsmouth'o universiteto taikomosios fiziologijos profesorius, pasvėrė visus tokios praktikos pliusus ir minusus, remdamasis mokslo duomenimis.

Šalčio šokas

Be abejo, pasinėrus į šaltą vandenį pasireiškiančios fiziologinės reakcijos byloja apie pavojus – apie širdies priepuolio tikimybę, pamiršimą plaukti, persišaldymą ir mirtį paskendus. Buvimo šaltame vandenyje sukeliama hipotermija tradiciškai laikoma pagrindine grėsme – tereikia prisiminti „Titaniko“ ar kitų paskendusių laivų aukas.

Beje, remiantis surinktais statistiniais ir eksperimentiniais duomenimis, mokslininkai dėmesį nukreipė į vadinamąjį šalčio šoką – pirminę širdies ir kvėpavimo sistemų reakciją į staigų odos atšalimą. Jis apkrauna širdį, o dėl kvėpavimo kontrolės praradimo galima paskęsti.

Šalčio šokas stipriausiai pasireiškia 10–15°C temperatūros vandenyje, o refleksinio 1–2 litrų tūrio įkvėpimo, sukelto staigaus pasinėrimo, visiškai pakanka, kad šis įkvėpimas būtų ir paskutinis. Būtent ši organizmo reakcija paaiškina, kodėl iš žuvusių šaltame vandenyje apie 60% miršta jau per pirmas minutes, o ne per ilgesnį laiką, kai išsivysto hipotermija.

Gyvasis vanduo

Tačiau niekas nepaneigs, kad pats šaltis yra puikus stimuliatorius. Išsiskyrę streso hormonai organizmui suteikia pojūtį, apie kurį žmonės susižavėję sako: „Pasijutau esąs gyvas!“ Pasinėrimo į šaltą vandenį sukeliamas stresas gali sumažinti auglius ir susidoroti su uždegimu. Sportininkai griebiasi krioterapijos (vonios su ledu), kad greitai atsigautų po treniruočių, tačiau šio metodo efektyvumas kol kas moksliškai nėra patvirtintas.

Pažymėtina, kad uždegiminius procesus ir fizinę, ir netgi psichinę sveikatą siejančių duomenų vis daugėja. Praktikuodamas pasinėrimus į šaltą vandenį ir prie jo adaptuodamasis, teoriškai žmogus gali sumažinti organizmo uždegiminę reakciją. Tai paaiškina, kodėl šalčio vonios gali gydyti ligas, kuriose vyksta uždegiminiai procesai. Pavyzdžiui, yra tyrimas, kuriame daroma prielaida, kad depresija yra ne kas kita, o atsakas į kažkokį uždegiminį procesą.

Yra ir įrodymų, kad organizmo prisitaikymas prie šalto vandens teigiamai veikia gebėjimą prisitaikyti ir prie kitų stresų. Pavyzdžiui, trumpalaikės šalčio vonios gerina kūno reakciją į klimato ir oro tankio pokyčius kalnuose. Išmokęs susidoroti su viena streso rūšimi, kūnas geriau prisitaiko prie kitos.

Peršalimo klausimas

Daugelis mano, kad maudymasis šaltame vandenyje grūdina organizmą, gerina jo imuninę sistemą ir didina atsparumą peršalimui. Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo kol kas nėra. Kai kuri laboratoriniai tyrimai rodo geresnius kai kurių imuninės sistemos žymenų rodiklius, tačiau šių išvadų klinikinė svarba kol kas nėra aiški.

Pavyzdžiui, viršutinių kvėpavimo takų infekcijos ir peršalimas dažnai naudojami kaip imuninės sistemos veiklos rodikliai: pasineriantys į šaltą vandenį lauke ir plaukiojantys uždarose patalpose, ūmiomis virusinėmis kvėpavimo takų ligomis serga vienodai dažnai. Tačiau rečiau, nei neplaukiojantys visai.

Apibendrinant, mokslininkai kol kas neatliko kontroliuojamų eksperimentų, kuriuose pasinėrimas į šaltą vandenį būtų nagrinėjamas atskirai nuo socializacijos su kitais besimaudančiais, fizinių pratimų gryname ore ir kitų naudingų veiksmų.

Vertinant turimus duomenis, galima daryti išvadą, kad svarstyklės krypsta į „prieš“ pusę. Beje, jei visgi ryšitės niurktelėti, tarkime, į eketą, kad pasijustumėte „vėl esantys gyvi“, verčiau tai daryt palengva, prižiūrimam draugų ir – dėl viso pikto – gelbėtojų.

republic.ru