Mokslo ir technologijų pasaulis

Voiničiaus rankraštis – tai knyga, kurios mokslininkai negali iššifruoti jau šimtą metų, mat panašu, kad ji parašyta nežinoma kalba, kurios pėdsakų daugiau niekas nėra radęs.

Manoma, kad rankraštis ilgą laiką gulėjo nereikalingas įvairiuose rūsiuose, archyvuose ir knygų parduotuvėse, kol galiausiai 1912 metais ją nusipirko Wilfridas Voynichius – knygų pardavėjas, antikvaras ir revoliucionierius, kovojęs prieš Rusiją už savo gimtąją šalį Lenkiją.

Rankraštį jis turėjo iki pats savo mirties, kol galiausiai jis atiteko jo žmonai Ethelai – populiariai to meto airių kilmės rašytojai. 240 puslapių knyga, parašyta ant veleninio popieriaus, tada buvo tokia pat paslaptinga kaip ir šiandien. Žinoma, keista, sudėtinga kalba tikrai kelia susižavėjimą.

Kai 1960 metais mirė Ethela, rankraštį perėmė jos artima draugė Anne Nil, o 1961 metais jį iš jos nupirko knygų pardavėjas Hansas P. Krausas. Vyras, negalėdamas įminti šios knygos paslapties, 1969 metais ją padovanojo Jeilio universitetui. Knygų pardavėjas žinojo, kad rankraštis yra tik keleto amžių senumo, bet jo kalba H.P.Krausui buvo niekada nematyta.

Modernūs rankraščio tyrinėjimai

2009 metais mokslininkai iš Arizonos universiteto išsiaiškino, kad knygos veleninis popierius greičiausiai buvo pagamintas XV a., kažkur 1404-1438 metais. Be neiššifruojamų sakinių ir raidžių, knygoje galima rasti ir iliustracijų, vaizduojančių įvairius augalus ir nuogas moteris.

Kai kuriuose puslapiuose mokslininkai pastebėjo ir lotynų kalbos bei vokiečių aukštaičių tarmės pėdsakų, tačiau manoma, kad šie sakiniai buvo užrašyti jau po to, kai knyga buvo pilnai paruošta.

Nors tiksliai nėra aišku, remiantis paveikslėliais ir įvairiomis užuominomis, knygoje yra aprašytos įvairios biologijos, medicinos, astrologijos, kosmologijos sąvokos bei tam tikri farmaciniai receptai.

Rankraščio istorija ir savininkai

Ilgą laiką buvo manoma, kad pirmasis rankraščio savininkas buvo alchemikas Georgas Bareschas, kuris itin mėgo senas knygas, tačiau iš kur jis šį rankraštį galėjo gauti – niekas nežinojo.

Vėliau knygoje rastas laiškas parodė, kad knyga galėjo priklausyti Romos imperatoriui ir Čekijos karalystės valdovui Rudolfui II. Manoma, kad jis rankraštį galėjo nusipirkti iš savo gydytojo.

Ši informacija rodo, kad G.Bareschas buvo trečiasis rankraščio savininkas, kuris vėliau jį perdavė Prahos universitete dirbusiam rektoriui Janui Marekui Marci. 1665-1666 metais jis atsirado jėzuito Athanasiuso Kircherio rankose. Tuo metu jis studijavo Egipto hieroglifus ir pranešė, kad juos iššifravo nors tai buvo netiesa.

Knygoje rastą laišką parašė būtent J.M.Marci ir teigė, kad knyga priklausė Rudolfui II, o parašyta galėjo būti XV a. Rogerio Bacono – pranciškonų vienuolio, kuris nesutarė su bažnyčia ir dėl to turėjo kažkaip koduoti savo raštą.

Prieš radiometrinį datavimą daugelis manė, kad pats W.Voynichius galėjo parašyti šį rankraštį su tikslu jį parduoti už didelę kainą. XX a. pradžioje tokios paslaptingos, mokslinės knygos buvo itin populiarios. Ši idėja buvo atmesta po to, kai paaiškėjo, kad rankraštis tikrai yra bent 600 metų senumo. Nepaisant to, kad buvo paskelbta, jog knygą iššifruoti yra praktiškai neįmanoma – šiek tiek progreso vis tiek buvo. Mokslininkams pavyko iš dalies suvokti rankraščio sintaksę ir gramatiką.

2018 metais Albertos universiteto kompiuterių mokslininkas Gregas Kondrakas pranešė iššifravęs rankraštį naudojant dirbtinio intelekto algoritmą, bet vėliau paaiškėjo, kad tai – netiesa. Tikėkimės, kad kada nors įminsime šio paslaptingo rankraščio paslaptį arba rasime daugiau užuominų, kurios leis toliau šią knygą nagrinėti.

Parengta pagal „The Vintage News“