Mokslo ir technologijų pasaulis

Mūsų dienomis ledynų tirpsmo spartos matavimai yra gana tikslūs, pagrįsti stebėjimais iš palydovų, meteorologinių stočių ir sudėtingais klimato modeliais.

Iki praeito amžiaus paskutiniojo ir šio šimtmečio pirmojo dešimtmečių mokslas įgudo gana gerai prognozuoti šiuos procesus, bet ankstesnių dešimtmečių tyrimai buvo mažiau patikimi, nes technologijos buvo mažiau pažengusios.

Dabar mokslininkai iš naujo apskaičiavo nuo 1972 metų Grenlandijos prarastą ledo kiekį. Būtent tais metais buvo paleistas pirmieji „Landsat“ sistemos palydovai, pradėję reguliariai fotografuoti šią Danijos teritoriją.

„Kai peržvelgi kelis dešimtmečius, geriau atsisėsti ant kėdės, prieš pamatant rezultatus, nes šiek tiek baugu matyti, kaip sparčiai viskas keičiasi“, – pažymėjo prancūzų glaciologas Ericas Rignot, dirbantis Kalifornijos universitete Ervaine.

E.Rignot kartu su bendradarbiais iš Kalifornijos, Grenoblio, Utrechto ir Kopenhagos universitetų tyrimų rezultatus apžvalgia straipsnyje, paskelbtame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences of the United States of America“ (PNAS).

„Be to, tai veikia visą Grenlandijos plotą, o ne vien šiltesniąją dalį pietuose“, – aiškino jis.

Šešiskart spartesnis tirpsmas

Glaciologai ledo tirpsmo spartą matuoja trimis metodais.

Palydovai gali lazeriu išmatuoti reljefo aukštį. Jeigu ledas nutirpsta, fiksuojamas aukščio mažėjimas.

Antrasis metodas – įvertinti gravitacijos pokyčius, kai ištirpusi ledo masė apskaičiuojama pagal Žemės gravitacijos lauko pokyčius. Šis metodas tapo prieinamas nuo 2002 metų, kai buvo paleisti tokius matavimus galintys atlikti NASA palydovai.

Trečia, mokslininkai sukūrė vadinamuosius masės balanso modelius: lietaus ir sniego pavidalu susikaupianti masė lyginama su prarasta dėl ledo tėkmių ir apskaičiuojamas skirtumas.

Šie modeliai, kalibruojami pagal realius matavimus, nuo šio šimtmečio pradžios tapo labai patikimi, sako E. Rignot. Pasak tyrėjų, dabartinių skaičiavimų statistinė paklaida siekia 5–7 proc., o prieš kelis dešimtmečius ji galėjo būti iki 100 procentų.

Tyrėjų grupė pasinaudojo naujausiais modeliais, kad „atsuktų laiką atgal“ ir nustatytu, kokia buvo Grenlandijos ledynų masė 8-ame ir 9-ame dešimtmečiais.

Skaičiavimus patikslinti padėjo tuo laikotarpiu surinkti riboti duomenys: vidutinės kokybės palydovinės nuotraukos, aerofotonuotraukos, ledo kerno mėginiai ir kitų stebėjimų medžiaga.

„Pridėjome dalelę anksčiau neegzistavusios istorijos“, – sakė E. Rignot.

Rezultatai rodo, kad per 8-ą dešimtmetį Grenlandijoje kasmet susikaupdavo vidutiniškai 47 gigatonos ledo. Vėliau sala per 9-ą dešimtmetį lygiai tokį patį kiekį prarasdavo.

Tokia pati tirpsmo sparta laikėsi 10-ajame dešimtmetyje, bet mūsų šimtmečio pradžioje staigiai padidėjo iki 187 gigatonų per metus, o nuo 2010 metų – iki 286 gigatonų per metus.

Ledas dabar tirpsta šešiskart sparčiau negu 9-ame dešimtmetyje. Mokslininkai apskaičiavo, kad šioje saloje ištirpęs ledas nuo 1972 metų pasaulinio vandenyno lygį pakėlė 13,7 milimetro.

„Tai puikus darbas, atliktas autoritetingos tyrėjų grupės, naudojant naujoviškus metodus, kad iš turimų duomenų būtų išgauta daugiau informacijos“, – tyrimo išvadas komentavo Kembridže veikiančio Scotto poliarinių tyrimų instituto darbuotojas Colinas Summerhayesas.

Ta pati tyrėjų grupė atliko panašią Antarktidos duomenų analizę, o naujoji studija suteikia galimybę tiksliau ir ilgesniam laikotarpiui prognozuoti spartų ledo tirpsmą, stebėtą Grenlandijoje pastaraisiais metais.

„Šie nauji duomenys leidžia mums geriau priderinti pastaruosius dramatiškus Grenlandijos indėlio į pasaulinio jūrų lygio kilimą pokyčius prie ilgesnio laikotarpio konteksto – ledo praradimas, kurį matėme per pastaruosius aštuonerius metus, yra tokio paties dydžio, kiek buvo prarasta per ankstesnius keturis dešimtmečius“, – sakė Lankasterio universiteto aplinkos duomenų mokslo lektorė Amber Leeson.