Mokslo ir technologijų pasaulis

Nors teoriškai yra būdų, kaip sunaikinti ar nukreipti Žemės link skriejantį asteroidą, jie negalioja kūnams, kurių skersmuo didesnis negu 500 metrų. Taip teigia Rüdigeris Jehnas, vadovaujantis Europos kosmoso agentūros (ESA) Žemės apsaugos nuo grėsmių iš kosmoso misijoms.

„Jeigu visa žmonija atsidurtų pavojuje, jeigu visos kosmoso agentūros susivienytų ir kartų į asteroidą paleistų raketų ir erdvėlaivių, tikiu, kad įmanoma nukreipti ir didesnį asteroidą. Nepaisant to, manau, kad limitas vis vien yra. Jeigu asteroidas milžiniškas, kol kas jokių būdų nėra“, – teigia mokslininkas.

Su R. Jehnu pasikalbėjome jo darbo vietoje, Europos kosmoso operacijų centre, Darmštate (Vokietija).

– Kokie kūnai atsiduria ESA potencialiai pavojingų asteroidų stebėjimo sąraše?

– Mūsų „rizikos sąraše“ šiuo metu yra 836 asteroidai. Čia atsiduria kūnai, kurių tikimybė susidurti su Žeme yra didesnė už 0.

Mūsų naudojami teleskopai padaro po vieną konkretaus taško danguje nuotrauką kas valandą keturis kartus. Tuomet pažiūrime, ar, palyginus su žvaigždėmis, kurios nejuda, kažkurie objektai visgi pajudėjo – per keturias valandas tai dažniausiai pasimato. Jeigu nusprendžiame, kad tai asteroidas, bandome toliau stebėti ir nustatyti kitas jo savybės – kokia jo orbita, dydis ir pan.

Žinoma, pasitaiko klaidų – todėl sarašas tai sumažėja, tai padidėja. Kartais neteisingai apskaičiuojame ir dydį – paaiškėja, kad kūnas yra ne kelių, o kelių šimtų metrų skersmens, koks jau galėtų sunaikinti visą valstybę.

– Jeigu valstybei sunaikinti pakaktų kelių šimtų skersmens, kokio dydžio asteroidas sunaikintų gyvybę Žemėje?

– Sunku pasakyti. Sakyčiau, maždaug 10 km – tokio dydžio asteroidas sunaikino dinozaurus, bet ne visą gyvybę.

– „Rizikos sąraše“ yra labai mažų asteroidų – vos 12 m skersmens. Ar tokio dydžio kūnas gali pridaryti realios žalos?

– Maži asteroidai neatrodo grėsmingi, bet Čeliabinsko asteroidas buvo vos 20 m skersmens. Tačiau, kadangi nukrito į gyvenamą vietą, buvo daug sužeistų žmonių, pridaryta nemažai žalos nekilnojamam turtui ir pan. Kaip po kokio tornado.

Mažesnius objektus dažniausiai pastebime, kai jie jau yra labai arti Žemės. Kuo mažesnis asteroidas – tuo labiau priartėjusį jį atrandame. Kartais tai nutinka likus vos kelioms dienoms iki potencialaus susidūrimo. Jeigu atrandame tokį asteroidą, bandome jį nuodugniau ištirti ir nustatyti kuo tikslesnę susidūrimo vietą. Jeigu asteroidas didesnis negu 40 m skersmens, visada rekomenduojame susidūrimo vietą evakuoti.

– Ar mokslininkai ir mokslo organizacijos turi kažkokį veiksmų planą, kurio imtųsi, jeigu Žemei tikrai grėstų susidūrimas su didesniu asteroidu?

– Kiekvienais metais mokslininkai renkasi į konferenciją, kurios metu dėlioja planus, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju. Bandome susitarti, kaip praneštume žmonėms, kokių priemonių reikėtų imtis ir pan. Kadangi Žemės stebėjimų istorijoje neturėjome tokio įvykio, kol kas viskas – tik teorijoje.

Pirmiausiai, kuo anksčiau surinktume kuo daugiau duomenų apie tą asteroidą. Jeigu per ateinančius 50 metų susidūrimo tikimybė yra daugiau negu 1 proc., praneštume Tarptautiniam asteroidų stebėjimo tinklui (International Asteroid Warning Network, IAWN). Tai – Jungtinių Tautų (JT) padalinys, kuriame dirba mokslininkai iš NASA, ESA ir pan. Jeigu ekspertai nutartų, kad situacija rimta, reikėtų nustatyti iš ko sudarytas asteroidas.

Jeigu iš akmens, kaip Čeliabinsko, greičiausiai jis susprogs Žemės atmosferoje. Jeigu asteroidas sudarytas iš geležies, greičiausiai jis visas pasieks Žemę. Tuomet reikia nustatyti, kur asteroidas atsitrenks. Kaip ir minėjau, svarbu žinoti, ar teritorija tankiai apgyvendinta ir pan.

Jeigu asteroidas mažas, bandyti jį sunaikinti dar kosmose – tiesiog per brangu. Jeigu jis didesnis negu 50 m., JT ekspertai paskaičiuotų, ar būtina planuoti misiją, kurios metu asteroidas būtų kažkaip nukreiptas nuo Žemės. Deja, kol kas asteroidų nukreipimo ar numušimo būdus žinome tik teoriškai, praktiškai nesame nieko išbandę.

Gera žinia ta, kad didelius asteroidus tikrai turėtume pastebėti anksti. Vadinasi, turėtume laiko misijoms, kurios jį nukreiptų nuo mūsų.

– Prieš dvejus metus apie teorinius būdus numušti asteroidus kalbėjausi su jūsų kolega iš Europos kosmoso tyrimų ir technologijų centro (ESTEC) – Detlefu Koschny. Jis man papasakojo, kad net kol kas teoriškai nėra būdų, kaip galėtume sunaikinti ar nukreipti asteroido, kurio skersmuo didesnis negu 500 m. Ar tai vis dar tiesa?

– NASA ir Europos kosmoso agentūra kartu dirba su misija „Asteroid impact mission“ (AIM). Jos tikslas – patikrinti, ar įmanoma nukreipti Žemės link artėjantį potencialiai pavojingą dangaus kūną kita kryptimi, naudojant kinetinę energiją.

Tačiau erdvėlaivis yra labai mažas, palyginus su asteroidu. Kažkas panašaus, jeigu musė bandytų numušti automobilį (juokiasi). Taigi sutinku su D. Koschny, kad jeigu asteroidas didesnis negu 500 m skersmens, nelabai ką ir padarytume.

Kita vertus, jeigu visa žmonija atsidurtų pavojuje, jeigu visos kosmoso agentūros susivienytų ir kartų į asteroidą paleistų raketų ir erdvėlaivių, tikiu, kad įmanoma nukreipti ir didesnį asteroidą. Nepaisant to, manau, kad limitas vis vien yra. Jeigu asteroidas milžiniškas, kol kas jokių būdų nėra.

– Kokie yra tolimesni ESA planai? Ar AIM – vienintelė misija, kuri prisidėtų prie Žemės apsaugos nuo asteroidų?

– Praėjusiais metais atradome 19 naujų asteroidų. Palyginimui – NASA, kurie turi daug galingesnius ir naujesnius teleskopus, atrado apie 2 tūkstančius.. Palyginkite (juokiasi).

Šiuo metu Europos kosmoso agentūra planuoja misiją „Flyeye“, kurios tikslas – pastatyti galinkus teleskopus, kurie nuolat stebėtų dangų ir ieškotų naujų, potencialiai Žemei pavojų keliančių, asteroidų. „Flyeye“ turėtų atrasti kūnus nuo 40 m skersmens bent tris savaites iki potencialaus susidūrimo. „Flyeye“ visą dangų nuskenuos per 48 valandas. Metų pabaigoje turėtume pradėti testus, o teleskopas darbą turėtų pradėti 2021 m.