Mokslo ir technologijų pasaulis

Išgirdus Černobylio pavadinimą, pirma į galvą šaunanti mintis, žinoma, būna atominės elektrinės katastrofa. Didžiausia pasaulio branduolinė nelaimė į orą išspinduliavo 400 kartų daugiau radiacijos nei bomba, numesta ant Hirošimos – ir tegul ir vėluojant, bet evakuota buvo 300 000 gyventojų, paliekant 4000 kvadratinių kilometrų be jokio gyvo žmogaus.

Bet aukščiausiuose SSRS lygiuose Černobylio pavadinimas ilgą laiką buvo žinomas ne tik dėl elektrinės, bet dėl kai ko kito: grėsmingo ir paslaptingo Šaltojo karo laikų komplekso, esančio miškuose vos už keleto kilometrų nuo elektrinės.

Rusiškasis genys

SSRS kariuomenėje šis objektas buvo vadinamas „Duga“ (rus. Дуга) kompleksu. O Vakaruose, kuriems teko neišvengiamai su juo susidurti, jis buvo pramintas „rusiškuoju geniu“ (angl. russian woodpecker). Linksmas vardas, slėpęs baimę ir paslaptį, gaubusią objektą.

Sprogus Černobylio 4-ajam blokui, iš gyvybės žemėlapio dingo ne tik Pripetės miestelis, bet ir milžiniškas karinis kompleksas, rašo news.com.au. Abu objektai liko apnešti radioaktyviomis dulkėmis – ir be žmonių. Tačiau tiek griūvanti Pripetė, tiek rūdijantis „Rusiškasis genys“ egzistuoja iki šiol.

Beje, ne tai, kad „Duga“ nebūtų buvusi pažymėta jokiuose žemėlapiuose. Tačiau objektas buvo žymimas kaip vaikų stovykla. Tik žinoma, čia nebuvo jokių vaikų. Tai buvo paslaptis, kuri gal ir buvo neaiški iš toli, tačiau atsiradus kur nors arčiau, jos tiesiog buvo neįmanoma nepastebėti.

Pastatytas 1976 m., iš toli objektas atrodo kaip milžiniška tvora, aptvėrusi miško gabalą. Bet priartėjus arčiau, ima matytis, kad objektas porėtas, o galiausiai paaiškėja, kad tai – antenų tinklas, siekiantis 50 aukštų pastato aukštį ir besidriekiantis į pusės kilometro ilgį.

Tačiau nepaisant dydžio, už Černobylio ribų mažai kas žinojo apie tikrąją objekto paskirtį. Mažai kas apie jį žinojo ir Vakaruose – tačiau netrukus jį išgirdo daugelis.

Nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio tam tikruose radijo dažniuose ėmė girdėti dažnai besikartojantis signalas, savo dažnu pasikartojimu primenantis genio kalimą. Kartais jis prasiverždavo ir į ne tik įprastą sau dažnį – ir imdavo trukdyti pasaulio radijo stočių transliacijoms.

Genio tikslas

Radijo mėgėjai ir kariuomenės ekspertai atsekė, kad trukdžių signalas atsklinda iš kažkur šiauriau nuo Kijevo. O Luke’as Johnsonas iš žurnalo „Atlas Obscura“ teigia, kad aukštesnės klasės sovietų gamybos televizoriai turėjo integruotą „genio“ slopintuvą. Bet blogiausia, kad paslaptingasis signalas kartais įsiterpdavo ir į avarinius aviacijos dažnius.

Bet kokia iš tiesų buvo „Dugos“ paskirtis? Vakaruose egzistavo nemažai spekuliacijų šia tema, tarp kurių buvo ir tokių, neva šis objektas gali valdyti orus ar net mintis.

„Kaip augusį Sovietų sąjungoje, tokios versijos mane žavi. Ir patikėkit, sovietai neabejotinai būtų tai darę – jei tik būtų sugebėję. Tačiau didesnė tuometinė problema buvo rasti nors ką, ką pastačius parduotuvių lentynose, šios neatrodytų tokios tuščios“, – „Newsweek“ rašo Aleksandras Nazarijanas.

Tai buvo laikai, kai JAV ir Rusija Šaltajame kare buvo pasiekusios aukščiausią tašką. Paleidimo šachtose laukė ir per kelias akimirkas galėjo būti pasileisti tūkstančiai raketų su branduolinėmis galvutėmis. Ir „Dugos“ tikslas buvo užfiksuoti kylančias į SSRS nukreiptas raketas.

Tradiciniai radarai galėjo stebėti tik iki horizonto. Metalinis monstras, esantis pietuose nuo Pripetės buvo „užhorizontinės“ žvalgybos dalis, kurio signalai atsimušdavo į jonosferą ir galėdavo žvalgyti nepalyginamai toliau.

Maskva vylėsi, kad jei JAV vis dėlto nuspaustų didelį raudoną mygtuką, šis kompleksas suteiktų šaliai keletą papildomų minučių – dėl to sovietai ir naudojo stiprų signalą, kurį daugybė radijo sistemų priėmė kaip aiškų ir ryškų trukdį.

Trys minutės

„Šaltojo karo metu net prisiartinimas prie šio objekto būtų sukėlęs rimtas pasekmes, – teigia L.Johnsonas. – Bet šiandien jį saugo tik vienas apsauginis apgriuvusiame poste, iš kurio kamino rūksta dūmelis.

Objekto sienas puošia blunkančios sovietinės freskos, o ant žemės mėtosi susisukę gelžgaliai, matyt nubyrėję nuo antenų tinklo.

„Atrodo, lyg kas būtų paėmęs 30 kilometrų aukštos įtampos elektros stulpų atkarpą ir suplojęs ją į futbolo aikštę“, – vaizdą apibūdina žurnalistas.

Daugybė kompiuterių terminalų, turėjusių suteikti sovietams tas brangias tris papildomas minutes, dabar dūla dulkėse. „Aplinkiniai statiniai dabar įveikti medžių, gravitacijos ir rūdžių, bet struktūra vis dar atrodo milžiniška tiek iš toli, tiek iš arti, ir verčia tave jaustis visiškai mažyčiu“, – apibendrina A.Nazarijanas.

Sprogus 4-ajam reaktoriui, „Dugos“ likimas buvo nulemtas. Objektui patekus į Černobylio zoną (o ir anksčiau jau suabejojus jo efektyvumu), Maskva evakavo aptarnaujantį personalą ir genys nutilo amžiams.

Valdžia pašalino pačius svarbiausius ir slapčiausius komponentus ir dokumentaciją, ir paliko „Dugos“ vartus plačiai atidarytus – gamta susitvarkys pati.

Šiandien tiek Rusijoje, tiek kitoje pasaulio dalyje užhorizontinė radarinė žvalgyba tebevyksta – tik nepalyginamai subtiliau, nei tai darė „Rusiškasis genys“. Paskutinieji „Dugos“ komplekso signalai nuaidėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje – įkyrusis kalimas paskutinį kartą buvo užfiksuotas apie 1989 m. O po to viskas nutilo.