Mokslo ir technologijų pasaulis

Viduramžiai mūsų mintyse asocijuojasi su purvu, ligomis, smurtu ir užgniaužtu mokslu. Dažnai tai tėra mitai. Tačiau kai kurios tų laikų gyvenimo detalės iš tiesų kelia šiurpą. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad vasarą valstiečių valgyta duona galėjo svaiginti?

Duona visais laikais buvo labai svarbus maisto šaltinis. Nors duona reikalavo daug darbo, ji iš tikrųjų buvo gana pigi – valstiečiai ją galėjo užsiauginti neinvestuodami daug pinigų. Duona taip pat turėjo praktiškai švento maisto statusą. Viena vertus, tai atspindi ir krikščionybės tradicijas bei mokymą, tačiau kita vertus, taip buvo ir dėl to, kad duona buvo kasdienio išgyvenimo garantas. Galiausiai, duona buvo tiesiog skani – kai kasdien valgai vandeningą sriubą ar jokiais prieskoniais nepagardintą mėsą, duonos riekė yra tarsi skaniausias pasaulio pyragas.

Tačiau duonai reikia grūdų. Valstiečiai buvo gan vargingi, o jų grūdų atsargos visada priklausydavo ir nuo gamtos malonės. Taigi, prasidėjus vasarai, kuomet ūkiuose yra labai daug darbo, imdavo trūkti miltų, o iki naujo derliaus dar tekdavo ilgai laukti.

Tuomet vieni duoną tiesiog pamiršdavo, kiti apie ją svajodavo kasdien, o treti ieškodavo senesnių rugių atsargų. Ir čia prasideda problemos – kartais duona nešė haliucinacijas, o kartais net ir mirtį.

Įdomu tai, kad žmonės valgė duoną, kentėjo haliucinacijas ir ligas, tačiau nelabai suprato, kas tai sukelia. Panašu, kad pirmasis grūdus įtarė tik Wendalinas Theliusas, kuris XVI amžiuje aprašė keistą rugių sukeliamą ligą. Epidemijos tęsėsi ir toliau - 1778 metais Prancūzijoje dėl skalsių žuvo daugiau nei aštuoni tūkstančiai žmonių. Buvo rekomenduojama valyti grūdus, juos gerai apžiūrėti ir, kai tik įmanoma, vietoje grūdų valgyti bulves.