Mokslo ir technologijų pasaulis

Tai ne šiaip Philipo K. Dicko romano siužetas – vienas žmogus visą savo gyvenimą pašventė Atlantropos sukūrimui.

Žiūrovų itin pamėgtame seriale „Žmogaus aukštoje pilyje“ (angl. The Man in the High Castle) pasakojama apie niūrią altervatyviąją ateitį, kurioje Antrąjį pasaulinį karą laimėjo Ašis (angl. Axis Powers). Jungtinės Valstijos padalytos į tris dalis: rytinę dalį valdo nacių statytinis, vakarinę okupavę japonai, o tarp jų plyti neutrali zona. Serialas paremtas Philipo K. Dicko mokslinės fantastikos klasika. Originaliame romane, išleistame 1962 m., Ph. K. Dickas pasakoja, kaip Ašis išsiurbia Viduržemio jūrą, siekdama papildomai pasiglemžti didžiulius dirbamos žemės plotus.

Istorija plačiai pripažįstama kaip fašizmo alegorija. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, pats nerealistiškiausias šio painaus siužeto motyvas buvo kaip tyčia arčiausiai realybės: toji dalis apie Viduržemio jūros išsiurbimą. Tiesą sakant, tas planas buvo kuo rimčiausiai svarstomas: keletu dešimtmečių anksčiau jį pristatė vokiečių architektas Hermanas Sörgelis, visą gyvenimą pašventęs savo grandiozinės idėjos – išsiurbti Viduržemio jūrą ir sujungti Europą ir Afriką į vieną superžemyną – propagavimui.

1929 m. H. Sörgelis savo mintis išdėstė knygoje, pavadintoje „Panropos projektas: Viduržemio jūros nusekinimas, Sacharos sudrėkinimas“ (vok. Mittelmeer-Senkung, Sahara-Bewässerung, Panropaprojekt). Po trejų metų kitoje knygoje autorius savo projektą pervadino Atlantropa – tokiu vardu jo utopinis projektas prisimenamas ir šiandien. Matyt, vienas iš pagrindinių H. Sörgelio charakterio bruožų buvo atkaklumas, nes iki pat savo mirties 1952 m. jis gynė Atlantropą, parašęs apie ją dar keturias knygas, virš tūkstančio straipsnių ir perskaitęs nesuskaičiuojamą galybę paskaitų – viso to pakako, kad Miuncheno „Deutsches Museum“ jam paskirtų atskirą archyvo sekciją.

Nevaržomas nei realybės jausmo, nei kuklumo H. Sörgelio Atlantropos projektas įsivaizdavo tris gigantiškas užtvankas, šalia kurių visiškai nublanktų šiuolaikinės superstruktūros, tokios kaip Kinijos Trijų tarpeklių užtvanka. Didžiausia užtvanka būtų pastatyta Gibraltaro sąsiauryje tarp Ispanijos ir Maroko, atskiriant Viduržemio jūrą nuo Atlanto vandenyno. Antroji užtvanka užtvertų Dardanelus ir atkirstų Juodąją jūrą. Tarsi to dar būtų negana, tarp Sicilijos ir Tuniso nusidriektų trečioji užtvanka, Viduržemio jūrą perpjaunanti į dvi dalis – abiejose pusėse būtų skirtingas vandens lygis.

Į Viduržemio jūrą įteka keletas upių, tačiau pagrindiniai vandenys įplaukia iš Atlanto vandenyno, taigi nuleisti jūros lygį nebūtų sudėtinga užduotis, tereikėtų pirmiausia užblokuoti Gibraltaro sąsiaurį. Atlantropos privalumai, remiantis H. Sörgeliu ir jo pasekėjais, būtų nesuskaičiuojami. Užtvankos galėtų tiekti milžiniškus kiekius elektros energijos, aprūpindamos Europą visa reikalinga elektra. Dėl žemesnio jūros lygio palei dabartinę pakrantę atsirastų daug naujo žemdirbystei tinkamo žemės ploto, taigi Europos tautoms būtų suteikta erdvė plėstis.

Kad ir kaip keistai skambėtų, Atlantropa buvo H. Sörgelio atsakymas į niūrias perspektyvas, pakibusias viršum Europos po Pirmojo pasaulinio karo. Masinė bedarbystė, skurdas ir nesutarimai tarp didžiausių Europos tautų ateitį piešė tamsiomis spalvomis. H. Sörgelį irgi kamavo jo laikmečiui būdingas nerimas, todėl jis ieškojo išeities – ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. Būdamas užkietėjęs pacifistas, H. Sörgelis tvirtino, kad Atlantropa išvestų Europą į šviesesnę ateitį, tolyn nuo karo ir nepriteklių. Dėl savo masto Atlantropa pareikalautų valstybių bendradarbiavimo, sukurdama tarpusavio priklausomybę, kuri padėtų išvengti galimų ginkluotų konfliktų ateityje. Darbo jėgos kiekis, reikalingas Atlantropos statybai, leistų ištisus dešimtme ius užimti bedarbių minias, o pigi energija paspartintų ekonomiką iki precedento neturinčio augimo lygio.

Vokiečiams planas patiko. Žiniasklaida H. Sörgelį liaupsino, ir jis pritraukė galybę pasekėjų. Savo vizionieriškos pasaulėžiūros propagavimui jis netgi įsteigė Atlantropos institutą.

Tačiau, nepaisant idėjos populiarumo ir nenuilstamų H. Sörgelio pastangų, Atlantropos projektas taip niekada ir nebuvo įgyvendintas.

Kai Vokietijoje valdžią užgrobė naciai, H. Sörgelis savo idėją pristatė jiems. Tačiau, priešingai nei Philipo K. Dicko romane, naujieji valdovai užtvankų statyba nesidomėjo. Naciams labiau prie širdies buvo senamadiškas „Lebensraum“ užkariavimo būdas – užpuolant ir okupuojant aplinkines valstybes. Sąjungininkai po Trečiojo Reicho žlugimo buvo trumpam susidomėję idėja, bet netrukus ją atmetė kaip visiškai nerealistišką, ypač turint omenyje, kad dar reikėjo atstatyti Europą. Branduolinės energijos pakilimas taipogi sumenkino hidroelektrinių žavesį.

Nors Atlantropos institutas gyvavo iki pat septintojo dešimtmečio, Atlantropa mirė kartu su H. Sörgeliu 1952 m. Tačiau idėja įsitvirtino ilgam – tik ne ambicingų inžinierių, bet mokslinės fantastikos rašytojų galvose. „Žmogus aukštoje pilyje“ – tik vienas pavyzdys. Savo romane „Skraidanti stotis“ (1950) sovietinis mokslinės fantastikos autorius Grigorijus Grebnevas pavaizdavo dar vieną alternatyviąją ateitį, kurioje triumfuoja ne Ašis, bet Socialistinė Revoliucija, kuri ir pastato užtvanką. G. Grebnevo istorijoje nacių gauja, pasislėpusi Šiaurės ašigalyje, susimoko šį didingą revoliucijos pasiekimą nugriauti. O štai Gene'o Roddenberry'io „Žvaigždžių kelias“ (Star Trek) vaizduoja Kapitoną Kirką, stovintį ant didžiulės užtvankos Gibraltaro sąsiauryje. Galbūt H. Sörgelį šiek tiek paguostų tai, kad jo svajonių užtvanka ir toliau gyvavo – bent jau fikcinėje visatoje.