Mokslo ir technologijų pasaulis

Pseudomokslas sklinda, nes tikrasis mokslas visuomenei dažnai yra svetimkūnis. Tačiau su tokiais agresyviais pseudomokslo šalininkais kaip Ugnius Kiguolis reikia kovoti laikantis tam tikrų principų. Taip DELFI.lt teigia garsus mokslininkas ir mokslinio skepticizmo judėjimo narys Markas Boslough.

„Jos esmė – kritikuoti ir demaskuoti pseudomokslą taip pat reikia mokėti, o to ne kiekvienas yra mokomas“, – tikina jis.

Su M. Boslough pasikalbėjome „Asteroid Day“ renginyje Liuksemburge.

„Žurnalistika ir mokslas turi daug bendro. Abu grįsti faktais – nepaisydamas savo įsitikinimų, privalai pasikliauti faktais. Moksle ir žurnalistikoje būna gėda padarius klaidą, bet privalai priimti ją, pasimokyti ir judėti pirmyn. Taip pat, tiek žurnalistai, tiek mokslininkai privalo būti radikaliai smalsūs ir skeptiški, nes žmonės nuolat sakys dalykus, kurie nebūtinai tiesa. Taigi reikia mokėti atskirti faktus nuo fikcijos“, – pokalbį pradeda garsus mokslininkas.

– Kartais net mokslininkai lepteli dalykų, kurie yra netiesa. Ypač kai kalba ne apie savo sritį. Žinau ir senjorą fizikos profesorių, kuris gąsdina skambiais komentarais apie bevielio interneto ryšio žalą ir pan. Suprantantiems jo komentarai keltų juoką, tačiau visuomenė juo patiki, nes jis – profesorius. Kaip šioje situacijoje atskirti, kas sako tiesą?

– Tokios situacijos sudėtingiausios. Aš žinau fizikų, kurie neigia klimato kaitą. Net mokslininkai, pasitaiko, palaiko pseudomokslą. Nežinau, kokie jų motyvai… Kartais gal tiesiog dėmesio stoka? Juk kur kas lengviau gauti dėmesio skambiais pareiškimais be tinkamų įrodymų. Žinoma, kai kurie žurnalistai taip pat, net specialiai, cituos tokius mokslininkus, nes tai bus „clickbaitinė“ antraštė, žmonės norės ant jos spausti. Ypač kalbu apie tuos, kurių atlyginimas priklauso nuo sugeneruotų straipsnio peržiūrų.

Kita problema yra tai, kad kai kurios žurnalistikos mokyklos reikalauja visada pasiteirauti ir kitos pusės. O kitoje pusėje dažnai būna „antivakseriai“, plokščios Žemės šalininkai ir pan. Bet jų vis vien reikia atsiklausti! Nemanau, kad visada būtina duoti pasireikšti abiems pusėms, ypač žinant, kad ten dažna yra kvaištelėjusių žmonių. Šiukštu nesakau, kad visi, kurie turi kitokią nuomonę, tokie yra.

– Kai kurie mokslininkai laikosi nusistatymo, kad kova su pseudomokslu yra toks pats pseudomokslas. Ką į tai atsakytumėte jūs?

– Visiškai nesutinku su tokia pozicija. Kita vertus, gal jie turi minty, jog ne visi gali tai padaryti tinkamai? O nežinant, kaip bendrauti su pseudomokslininku arba kaip tinkamai iškomunikuoti problemą visuomenei, galima tik pabloginti situaciją, o kartu ir pats nekaip atrodysi.

Vienas iš „Skeptical Inquirer“ įkūrėjų Ray Hymanas seniai parašė esė pavadinimu „Proper Criticism“. Jos esmė – kritikuoti ir demaskuoti pseudomokslą taip pat reikia mokėti, o to ne kiekvienas yra mokomas. Joje siūlomi principai, kurių reikėtų laikytis bendraujant su pseudomokslininkais ar jų palaikytojais.

Pseudomokslininkai dažnai labai charizmatiški, pasakoja vaizdingas išgalvotas istorijas, kurios žmonėms daug priimtinesnės ir lengviau suprantamos. Tokius demaskuoti reikėtų konstruktyviai, laikantis Hymano principų. Vienas jų – niekada nepreziumuoti, kas motyvuoja žmones skleisti pseudomokslą.

– Atrodo, kad ketinimai – nebūtinai yra blogi. Manau, klaidinga juoktis iš tėvų, kurie susilaiko nuo skiepijimo, nes jie tai daro išsigandę, norėdami gero savo vaikams. Visi tėvai myli savo vaikus ir stengiasi juos apsaugoti.

– Visiškai sutinku. Ir turiu prisipažinti, kad ne visada turiu užtektinai kantrybės pasikliauti šiuo principu. Nors tikrai reikėtų. Manau, problema yra tie, kurie agresyviai kiša klaidingą informaciją, judėjimų lyderiai. Dauguma žmonių tiesiog nežino, kaip yra iš tiesų, jų nepasiekia informacija. Išgirdę pseudomokslą, kaip ir sakėte, išsigąsta ir patiki. Čia yra apskritai mokslo komunikacijos problema. Jie mato mokslą kaip kažkokį svetimkūnį, nes nėra susidūrę su suprantamu jo pateikimu.

Pavyzdžiui, jeigu kas nors netiki klimato kaita, reikėtų pasidomėti, ar jie tikrai išgirdo abi puses. Gal tokia nuomonė susiformavo, nes juos pasiekė tik vienos pusės pareiškimai?

– Vienas garsiausių ir turbūt agresyviausių pseudomokslo skleidėjų Lietuvoje yra Ugnius Kiguolis, buvęs vadybininkas, dabar – prieš skiepus nuteikto judejimo lyderis. Daug kalbų sklando apie jo neva ryšius su viena natūralios medicinos klinika. Tačiau faktas, kad jo pareiškimai dažniausiai labai drąsus, nepagrįsti mokslu. Nors šaltinių jis naudoja daug, dauguma jų yra nieko verti. Kodėl žmonės tiki tokiais nesąmonių skleidėjais, o ne mokslininkais? Kaip bendrauti su visuomene ir tais tūkstančiais jo fanų?

– Skamba kaip sudėtingas atvejis. Manau, Lietuvos skeptikai turėtų susivienyti ir elgtis protingai. Reikia suprasti, kad jis skleidžia pseudo mokslą, dėl kurio kenčia, tai yra, suserga žmonės. Ir net miršta! Jo veiksmai gali iššaukti epidemiją.

Kartais pseudomokslas nėra toks žalingas kaip jūsų paminėtu atveju. Kalbu apie, pavyzdžiui, plokščios Žemės šalininkus. Iš esmės, jie mums tiesioginio pavojaus nekelia, nors ir yra „fake news“ skleidėjai.

Todėl visada stengiuosi aktyviai reikštis skeptikų judejime ir raginti visus prie jo prisijungti. Tik taip įmanoma priimti konstruktyvius sprendimus, ir užkirsti kelią žalingo pseudomokslo sklidimui. Kaip ir sakiau prieš tai, su pseudomokslininkais, ypač agresyviais, reikia mokėti bendrauti, kitaip – tik dar labiau pabloginsite situaciją.