Mokslo ir technologijų pasaulis

Kepti mėsą ant laužo buvo paprasta, tačiau atkurti tai, kaip paleolito laikotarpio žmonės užsivirdavo sau vandens, reikia šiek tiek daugiau išmonės.

Kaip rašo theatlantic.com, vieną vėjuotą spalio dieną doktorantas Andrew Langley ir 13 magistrantų iėjo į mišką, norėdami išmokti užsivirti vandens. Jiems nebuvo leista pasiimti jokių indų: nei puodų, nei keptuvių, nei dubenų, nei puodelių ar kokių kitokių. Tačiau jie pasiėmė elnio odų, kurių A. Langley gavo iš elnių fermos. Jie ketino virti vandenį taip, kaip tai darė paleolito laikų žmonės.

A. Langley yra Jorko universiteto archeologijos doktorantas, jis studijuoja, kaip priešistoriniai žmonės gamino maistą prieš atsirandant keramikai. Pastaroji yra sąlyginai jaunas žmonių išradimas. Keraminių indų šukių archeologai aptiko tik iš laikotarpio prieš 20 tūkst. metų. Pirmiausia jų buvo rasta Kinijoje, o po daugelio tūkstantmečių – Artimuosiuose Rytuose ir Europoje.

Metaliniai indai yra dar naujesnis išradimas. Tačiau prieš dešimtis ar net šimtus tūkstančių metų iki tol mūsų protėviai kūrė ugnį ir naudojo ją padaryti maistą skanesnį, saugesnį ir lengviau virškinamą. Antropologai teigia, kad išmokę gaminti maistą žmonės tapo žmonėmis.

Kelios grupės iškasė duobes, pripildė jas anglimi ir tuomet užklojo arba drėgnu moliu arba elnio oda. Kiti pylė vandenį į beržo žievę ar kiaulės skrandžius (gautus iš vieno kinų prekybos centro). Viena grupė pakabino elnio odą ant medžio ir ėmė ugnyje kaitinti nedidelius akmenis. Tokią metodiką įkvėpė paleolito laikų vietovėse rasti skilę akmenys. Šie akmenys skilo ir pakito išskirtiniais būdais, kurie leidžia manyti, kad jie nuolat kaito ir vėso. Archeologai mano, kad šie akmenys buvo kaitinami ugnyje, o vėliau metami į vandenį ruošiant maistą.

Tačiau ne visi akmenys yra tinkami taip užvirinti vandenį. „Akmenys yra kebliausia dalis“, – sakė A. Langley. Šlapi akmenys, kaip, pavyzdžiui, gulėję upės dugne, netinka, nes jie sprogs, kai viduje esantis vanduo virs garais. Akmenys, kuriuose yra įstrigusio oro, pasielgs taip pat. „Labai tiktų granitas arba bazaltas“, – sakė jis.

Saugumo sumetimais A. Langley studentams parūpino masažui naudojamų akmenų, kurie, kaip jis žinojo, tikrai nesprogs. Tačiau studentai vis tiek turėjo pamažu kaitinti akmenis, kad šie neskiltų. Jie laikė akmenis ugnyje 10-15 minučių ir galiausiai jiems pavyko užvirti vandenį elnio odos viduje. Kita grupė taip pat mėgino užvirti vandens elnio odos viduje, tačiau pakabino ją tiesiogiai virš ugnies. Kalbant apie šią metodiką, archeologinių kasinėjimų vietoje rasta gerokai mažiau įrodymų, kad buvo naudojamas toks būdas.

2015 metais jau pensijoje esantis Mičigano universiteto antropologas Johnas Spethas viename savo mokslinių darbų nurodė, kad iš tiesų galima užvirti vandens net ir plastiko butelyje. Tame darbe jis pasakojo, kad jį pabandyti tai padaryti įkvėpė realybės šou „Survivorman“, kurio metu išlikimo ekspertas Lesas Stroudas kartu su sūnumi užverda vandens plastiko butelyje.

J. Spethas netruko „YouTube“ svetainėje rasti vaizdo įrašų ir įrodymų, kaip žmonės užverda vandens popieriniuose puodeliuose, kokoso riešutų kevaluose, bambuko vamzdeliuose, mediniuose induose ir net lapuose. Pasirodo, kad kol indas yra pripiltas vandens, tol jis neįkaista tiek, kad užsidegtų. Tačiau kai J. Spethas ėmė apie tai kalbėtis su kitais archeologais, jis atrado, kad jie nemanė, kad paleolito laikų žmonės tokiu būdu užsivirdavo vandens naudodami akivaizdžiai plonus ir degius indus gerokai prieš atsirandant keraminiams indams.

Tačiau etnografai XIX ir XX amžiuose rado įrodymų, jog keltai ir kelios indėnų tautos gaminosi maistą be akmenų, panaudodami beržo žievę, gyvūnų odas ir skrandžius. Žinoma, kad tokie artefaktai veikiausiai suiro, todėl ir nerasta jokių įrodymų. J. Spethas svarstė, ar žmonės galėjo tokiu būdu užsivirti vandens, dar prieš tai, kai atsirado to archeologinių duomenų.

Viena iš minėtų studentų grupių pamėgino patikrinti šį metodą. Jie pakabino vandens pripiltą elnio odą tiesiogiai virš ugnies ir planavo laikyti ją tol, kol ji išliks nepažeista. Plaukai ant odos išorės nusvilo, tačiau pati oda išliko nepažeista. Todėl studentai laukė, laukė ir laukė.

Po keturių valandų oda vis dar nebuvo pažeista. Ji labai sukietėjo, tačiau nesudegė ir nepraleido vandens. Vanduo jos viduje įšilo iki 60 laipsnių Celsijaus, tačiau taip ir neužvirė. Be to, elnio oda tikrai paskanino verdamą vandenį. „Palinkus virš jos tikrai buvo juntamas kvapas“, – sakė vienas iš eksperimente dalyvavusių studentų Christopheris Lance‘as.

Dabar studentai aprašo šio savo skirtingus eksperimento rezultatus.