Mokslo ir technologijų pasaulis

Praėjusiais metais itin geros reputacijos mokslo žurnale – „Nature Publishing Group“ priklausančiame „Scientific Reports“ – buvo tvirtinama, kad globalinį atšilimą sukelia tik atstumų tarp Saulės ir Žemės svyravimai. Dabar šis mokslinis darbas atšauktas – po išsamaus patikrinimo išaiškėjo, jog tyrėjų išvado buvo grindžiamos klaidingomis prielaidomis, rašo „Science Alert“.

Sprendimą pakartoti tyrimo analizę žurnalo redaktoriai priėmė po to, kai po publikavimo susilaukė aršios kritikos iš mokslo bendruomenės atstovų.

Mokslinio darbo pavadinimas buvo „Oscillations of the baseline of solar magnetic field and solar irradiance on a millennial timescale“, jo pagrindinė autorė – Nortumbrijos universitete (JK) dirbanti matematikė Valentina Žarkova. Tyrimas publikuotas 2019 m. birželį.

Tyrimo autoriai tvirtino, kad žmonių veikla niekuo dėta dėl maždaug vienu laipsniu aukštesnės vidutinės temperatūros, lyginant su vidutine temperatūra iki Pramonės revoliucijos, tad, esą, neturėtume savęs kritikuoti už neįtikėtinai greitą pasaulinės temperatūros augimo tendenciją, itin žalingai veikiančią viso pasaulio ekosistemas ir žmonių bendruomenes.

Mokslininkų teigimu, dėl temperatūros pokyčių kaltinti reikėtų atstumo tarp Žemės ir Saulės svyravimus, mat Saulė vietoje taip pat nestovi.

Iš tiesų, Saulė juda. Šiek tiek. Nors žvaigždė, apie kurią sukasi mūsų planeta, yra pats masyviausias Saulės sistemos objektas, aplink ją sukasi daugybė kitų objektų, kurie, kartu skaičiuojant taip pat turi nemažai masės. Tad tikrais Saulės sistemos centras yra ne Saulės centras, o visos sistemos masės centras, kuris yra vadinamas baricentru.

Maža to, kiekviena atskira planeta turi po atskirą dvejetainės sistemos – tos planetos ir Saulės – masės centrą. Kiekviena aplink Saulę besisukanti planeta ją šiek tiek traukia, tad Saulės padėtis baricentro požiūriu truputėlį kinta.

Savaime suprantama, Jupiterio poveikis yra stipriausias, tad jis Saulę judina labiausiai. Šie nedideli mūsų žvaigždės judesiukai yra vadinami „inertiniu Saulės judėjimu“ ir jie yra santykinai labai nedideli.

Tuo tarpu dabar jau atšauktame moksliniame darbe V.Žarkova su kolegomis tvirtino, kad Jupiterio lemiamas Saulės judėjimas aplink baricentrą yra pakankamai didelis, kad atstumas tarp Žemės ir Saulės kistų iki maždaug 3 mln. kilometrų, laikantis kelių šimtų metų trukmės periodiškumo.

Bet V. Žarkovą sukritikavę mokslininkai labai greitai atrado jos klaidą: Žemė sukasi ne aplink baricentrą. Ji sukasi aplink Saulę ir vidutinis atstumas tarp Žemės ir Saulės, nepriklausomai nuo periodiškumų, yra beveik nekintantis.

Žinoma, reikia paminėti, kad Žemės orbita aplink Saulę nėra idealaus plokščio apskritimo formos. Dėl kitų planetų poveikio šiek tiek kinta Žemės orbitos ekscentriškumas, posvyris ašies atžvilgiu ir precesija. Šie reguliarūs pokyčiai yra vadinami Milankovičiaus ciklais, jų trukmė yra skaičiuojama dešimtimis tūkstantmečių.

Dabartinio klimato kaitos greičio tiesiog neįmanoma paaiškinti tokio ilgo periodiškumo cikliniais pokyčiais – nė iš tolo.

Ir tai net nėra vienintelis V.Žarkovos mokslinio darbo trūkumas. Bet vien jo pakako, kad redaktoriai priimtų jų pačių ir viso žurnalo redakcijos reputacijai ne patį geriausią sprendimą – savo publikaciją atšaukė. Atšaukimą lydinčiame pareiškime „Scientific Reports“ redaktoriai pateikė savo sprendimo išaiškinimą.

• Po publikacijos buvo išreikštas susirūpinimas dėl interpretacijos, kaip bėgant laikui kinta atstumas tarp Žemės ir Saulės bei dėl to, kad prielaidos, kuriomis grindžiama straipsnyje pateikiama analizė, yra neteisinga.
• Analizės, pateiktos skyriuje, pavadintame „Effects of SIM on a temperature in the terrestrial hemispheres“, yra grindžiamos prielaida, kad Žemės ir Saulės orbitos aplink Saulės sistemos baricentrą yra nesusiję, todėl vidutinis atstumas tarp Žemės ir Saulės kinta panašiai tiek, kiek kinta atsetumas tarp Saulės ir baricentro.
• Po publikavimo atlikta analizė parodė, kad ši prielaida yra neteisinga, nes Žemės ir Saulės judesius labiausiai lemia Jupiteris ir kitos gigantiškos planetos, ir Saulę, ir Žemę greitinančios praktiškai ta pačia kryptimi, tad generuoja labai susijusius Žemės ir Saulės judesius. Dabartiniai skaičiavimai rodo, kad šimtmečių periodiškumu matuojami atstumų tarp Žemės ir Saulės skirtumai yra gerokai mažesni nei skirtumai, aprašyti straipsnyje.
• Dėl to redaktoriai nebepasitiki pateiktomis išvadomis.

Beje, tai jau ne pirmas kartas, kai V. Žarkova susilaukia mokslo bendruomenės kritikos dėl savo skaičiavimų, susijusių su klimato kaita. 2015 metais publikuotame moksliniame darbe ji tvirtino, kad būsimasis neįprastai ramus Saulės aktyvumo laikotarpis sukels „mini ledynmetį“ – kritikos už tokią fantaziją ji susilaukė iškart po tyrimo publikavimo.

Kritikų teigimu, jos naudotas Saulės sistemos modelis buvo ne tik pernelyg supaprastintas, bet ir tas didysis Saulės aktyvumo minimumas, jei toks kada nors ir nutiktų, nebūtų pakankamas kompensuoti dabartinį pasaulinio atšilimo greitį.

Mokslinių darbų atšaukimus stebinčioje svetainėje „Retraction Watch“ tyrimo autorė gynė savo poziciją ir aiškino, jog taip tik bandoma sumenkinti tyrimo svarbą ir autorių mokslinę reputaciją. Bet mokslo bendruomenės kritikos aršumas rodo, kad V. Žarkova kaltųjų ieško ne ten, kur reikėtų.