Mokslo ir technologijų pasaulis

Nors visas pasaulis šiuo metu pagrįstai visą dėmesį yra sutelkęs į COVID-19 pandemiją, mūsų planeta ir toliau šyla. Ir šią vasarą (Antarktidoje ji trunka nuo spalio iki vasario) oras Antarktidoje, kaip ir kitose pasaulio dalyse, buvo beprecedentis per visą stebėjimų laikotarpį.

Žurnale „Global Change Biology“ mokslininkai paskelbė savo tyrimo išvadas ir aprašė neseniai Antarktidoje fiksuotą karščio bangą. Prasidėjusi vėlyvą pavasarį į rytus nuo Antarktidos pusiasalio, kitus keturis mėnesius ji keliavo per žemyną.

Dalis mokslininkų komandos vasarą praleido Antarktidoje fiksuodami šias temperatūras ir jų poveikį gamtos sistemoms ir tapo šios karščio bangos liudininkais.

Antarktidą nuo kitų žemynų skiria Pietų vandenynas, tačiau ji daro įtaką visam pasauliui. Ji varo pasaulio vandenynų konvejerio juostą – nuolatinį vandenynų vandens cirkuliavimą, kuris perneša vandenynų šilumą po visą planetą, o Antarktidoje tirpstantis ledas prisideda prie pasaulinio vandens lygio kilimo.

Antarktida labai aiškiai parodo gyvybei pavojingas sąlygas. Ji laikoma tarsi „kanarėle anglies kasykloje“ ir demonstruoja pokyčius, kurių galima tikėtis kitose pasaulio dalyse.

Karščio banga šalčiausioje Žemės vietoje

Didžioji dalis Antarktidos yra padengta ledu, tačiau esama ir nedideliu oazių, kuriose ledo nėra, daugiausia pakrantėse. Šios vietos iš viso sudaro vos 0,44 proc. žemyno. Tai yra unikalios teritorijos su svarbia biologine įvairove: pingvinais ir kitais jūrų paukščiais, samanomis, kerpėmis, ežerais, tvenkiniais ir susijusiais bestuburiais gyvūnais.

Šią vasarą „Casey“ tyrimų stotytyje Windmill salų oazėje buvo užfiksuota pirmoji karščio banga. Pirmąsias tris dienas minimali temperatūra viršijo nulį, o maksimali temperatūra dieną viršijo 7,5 laipsnio Celsijaus.

Sausio 24 d. buvo užfiksuota aukščiausia temperatūra – 9,2 laipsnio, o tai yra beveik septyniais laipsniais daugiau už trisdešimties metų temperatūrinį vidurkį, fiksuotą sausį.

Šio meteorologinio fenomeno metu atkeliavęs šiltas ir drėgnas oras atnešė lietaus į Daviso tyrimų stotį, esančią paprastai šaltoje beledėje Vestfoldo kalvų dykumoje. Dėl šiltų oro sąlygų susiformavo dideli ištirpusių ledynų vandens telkiniai, o ant vietos ledynų susiformavo paviršiniai upeliai. Tai bei tirpstančios pusnys prisidėjo prie upių ir ežerų vandens lygio kilimo.

Atėjus vasariui, karštis labiausiai susikoncentravo Antarktidos pusiasalyje, šiauriausioje žemyno dalyje. Vasario 6 d. Argentinos Esperanza tyrimų stotyje buvo užfiksuotas naujas Antarktidos temperatūrinis maksimumas – 18,4 laipsnio Celsijaus, o tai yra beveik vienu laipsniu daugiau už ankstesnį rekordą. Po trijų dienų rekordas buvo pagerintas ir Brazilijos Marambio stotyje Seymouro saloje, esančioje į rytus nuo pusiasalio, buvo užfiksuota 20,75 laipsnių Celsijaus temperatūra.

Kas sukėlė šią karščio bangą?

Pasaulinės klimato kaitos sukelto šilimo temptas paprastai iki šiol buvo lėtesnis Rytų Antarktidoje, palyginti su vakarine jos dalimi ir Antarktidos pusiasaliu. Taip iš dalies yra dėl ozono skylės, kuri susiformavo pavasarį virš Antarktidos aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje.

Ši skylė sustiprino atmosferos sraujymės vėjus virš Pietų vandenyno ir vasarą paskatino „teigiamesnį“ Pietinį žiedinį režimą.

Tai reiškia, kad Pietų vandenyno vakarinių vėjų juosta tuo metų laiku išliko arti Antarktidos ir sukūrė sezoninį „skydą“, kuris sumažino šilto oro judėjimą iš Žemės vidutinių regionų į Antarktidą.

Tačiau 2019 metų vasarį stratosfera virš Antarktidos smarkiai įšilo ir ženkliai sumažino ozo skylę. Tai padėjo palaikyti „neigiamesnę“ Pietinio žiedinio režimo stadiją ir susilpnino skydą.

Kiti veiksniai 2019 metų pabaigoje taip pat galėjo padėti Antarktidai šilti. Indijos vandenyno dipolis buvo stiprioje „teigiamoje“ stadijoje, nes Indijos musonas pasitraukė vėliau. Tai reiškė, kad vanduo vakarinėje Indijos vandenyno dalyje buvo šiltesnis nei įprastai.

Iš šio ir kitų šiltų Pietų vandenyno dalių kylantis oras tapo energijos šaltiniais, pakeitusiais oro sistemų trajektoriją ir padėjusiais sušildyti stratosferą.

Ar šylanti Antarktida yra bloga ar gera žinia?

Lokalizuoti potvyniai, rodos, buvo naudingi kai kuriems Vestfoldo kalvų samanynams, kurie prieš tai buvo išdžiuvę. Prieš potvynį dauguma samanų buvo pilkos ir nykstančios, tačiau jau po mėnesio daugelis jų buvo žalios.

Atsižvelgiant į tai, kad Antarktidoje paprastai yra šalta, šiluma buvo naudinga florai, mikrobams ir bestuburiams gyvūnams, tačiau tik ten, kur susiformavo vanduo. Vestfoldo kalvų zonos, esančios toliau nuo potvynio, per vasarą buvo paveiktos sausros.

Aukšta temperatūra kai kuriems organizmams pakenkė. Antarktinės samanos ir kerpės dažnai buvo tamsios spalvos, kas leidžia absorbuoti saulės šviesą ir sukurti šiltą mikroklimatą.

Tai yra puiki strategija, kai temperatūra vos viršija nulį. Tačiau dėl aukštos temperatūros, viršijančios 10 laipsnių Celsijaus, gali įvykti perkaitimas.

Karaliaus Jurgio saloje netoli Antarktidos pusiasalio 2019 metų sausį paviršinė samanų temperatūra vos viršijo 14 laipsnių Celsijaus 3 proc. laiko, tačiau 2020 metų sausį šis rodiklis išaugo keturis kartus iki 12 proc.

Mokslininkai pažymi, kad sprendžiant iš ankstesnių anomališkai karštų Antarktidos vasarų, artimiausiais metais galima tikėtis didžiulio biologinio poveikio – tiek teigiamo, tiek ir neigiamo. Naujausias reiškinys dar kartą parodo, kad mūsų klimato sistemos yra susijusios: nuo paviršiaus iki stratosferos ir nuo tropikų iki piečiausio žemyno.

Dėl klimato kaitos ekstremalių įvykių tik daugės ir jie dažnės. Ir Antarktida nuo to taip pat nebus apsaugota.