Mokslo ir technologijų pasaulis

SARS-Cov-2, aišku, nemalonus dalykas, tačiau bent jau žinome, kas jis, ir kaip su juo kovoti. Kai užkratas nežinomas ir aukas renkasi, regis, atsitiktinai, malonumo dar mažiau.

„Pa­sie­kiau vi­du­rių šil­ti­nę, per­skai­čiau simp­to­mus ir su­pra­tau ser­gąs vi­du­rių šil­ti­ne, – sir­gau jau ke­lis mė­ne­sius, pats to ne­ži­no­da­mas. Už­si­ma­niau su­ži­no­ti, kuo gi dar ser­gu. Per­skai­čiau apie šven­to Vito šo­kį ir su­ži­no­jau, kad, kaip ir rei­kė­jo ti­kė­tis, šia li­ga ser­gu.

Su­si­do­mėj­ęs sa­vo būk­le, nu­spren­džiau ją kuo nuo­dug­niau­siai iš­tir­ti ir ėmiau­si skai­tyti abė­cė­li­ne tvar­ka. Per­skai­čiau apie atak­si­ją ir su­ži­no­jau ne­se­niai ja su­sir­gęs ir kad ūmu­sis li­gos pe­rio­das iš­tiks po dvie­jų sa­vai­čių. Braito li­ga sir­gau, bet, lai­mei, len­gva forma, tai­gi, ga­lė­jau dar pra­gy­ven­ti daug me­tų“.

Ši nemirtinga citata iš Jerome K. Jerome romano „Trise valtimi, neskaitant šuns“ tapo vieno naujos Billo Brysono knygos The Body: A Guide for Occupants skyriaus epigrafu.

Knygos ištraukoje kalbama apie paslaptingas (ir kartais neišgydomas) infekcines ligas, periodiškai aplankančias žmoniją, o paskui netikėtai išnykstančias – ir lygiai taip pat netikėtai pasirodančias vėl.

1948 metų rudenį mažą šiaurinės Islandijos pakrantės miestelį Akureyri pakirto liga, iš pradžių palaikyta poliomielitu. Nuo 1948-ųjų spalio iki ⁠194-ųjų balandžio iš 9600 miestelių gyventojų susirgo beveik 500. Simptomai buvo keistai įvairūs: raumenų skausmas, galvos skausmas, nervingumas, nerimas, depresija, vidurių užkietėjimas, miego sutrikimai, atminties praradimas ir tiesiog bendras silpnumas, bet beveik neįveikiamas.

Liga nieko į kapus nepaguldė, bet praktiškai visoms aukoms gerokai sugadino gyvenimą, kartais ir keliems mėnesiams. Epidemijos priežastis liko nežinoma. Visi patogenų testai buvo neigiami. Nesuprantamas susirgimas pavadintas Akureyri liga.

Maždaug metus nieko nevyko. Paskui keistosios ligos protrūkiai ėmė kilti kitose vietose, ganėtinai toli nuo Islandijos: Louisville'yje, Kentucky'io valstijoje, Sewarde (Aliaska), Pittsfielde ir Williamstowne (Massachusetts), mažoje fermoje mažoje fermoje Dalstone pačioje Anglijos šiaurėje. Iš viso per šeštąjį dešimtmetį buvo užregistruota 10 protrūkių JAV ir trys – Europoje.

Simptomai visur atrodė panašūs, tačiau buvo ir vietinių ypatybių. Kai kur pacientai sakė jaučią neįprastą prislėgtumą, ar mieguistumą, ar specifišką skausmingą raumenų jautrumą. Plintanti liga gaudavo vis naujus pavadinimus: postinfekcinio sindromo, atipinio poliomielito ir, galiausiai, epideminės neuromiastenijios, kuriuo dažniausia ji dabar ir vadinama.

Kodėl protrūkiai neplito į kaimynines gyvenvietes, tačiau sėkmingi įveikdavo didžiulius geografinius atstumus – tik viena iš daugybės neįmintų šio susirgimo mįslių.

Nė vienas iš šių protrūkių ypatingo susidomėjimo už ligos paplitimo apskričių ribų didesnio dėmesio nesulaukė, tačiau 1970 metais, po kelių tylos metų, ji vėl pasireiškė – Lacklando aviacijos bazėje Teksaso valstijoje. Bent jau nuo tada medikai ėmė ją tirti atidžiau (nors ir ir ne ką sėkmingiau). Lacklande susirgo 221 žmogus; daugelis išgulėjo vos savaitę, tačiau kai kurie kankinosi visus metus. Kartais būryje pasiligodavo vos vienas, kartais – visi. Didžioji dalis aukų pasveiko visiškai, tačiau kai kuriems liga pasikartojo po kelių savaičių ar mėnesių.

Kaip įprasta, protrūkiuose jokios logikos nebuvo, ir visos bakterinių ar virusinių patogenų analizės buvo neigiamos. Nemažai susirgusiųjų buvo kariškių šeimų vaikai, pernelyg maži, kad ligą jiems būtų galima įteigti, ir dėl to labiausiai paplitęs nepaaiškinamų masinių susirgimų paaiškinimas – isterija – irgi atmestinas. Epidemija truko kiek ilgiau nei porą mėnesių, paskui baigėsi ir (jei neskaičiuotume atskirų recidyvų), daugiau nebegrįžo.

Galutinėje ataskaitoje, publikuotoje Amerikos medicinos asociacijos žurnale (The Journal of the American Medical Association – JAMA), skelbta, kad aukos kentėjo nuo „neakivaizdaus, tačiau didžiąja dalimi organinio susirgimo, kurio pasireiškimuose galėjo būti už jo slypinčio psichogeninio susirgimo sustiprėjimas“. Tai buvo įmantrus būdas pasakyti: „Neturime žalio supratimo, kas nutiko“.

Infekciniai susirgimai – įdomus dalykėlis. Kai kurie perlekia iš vietos į vietą kaip Akureyri liga, pasireikšdami, atrodytų, visai be sistemos, o paskui nutildami tik tam, kad vėl kažkur pasireikštų. Kiti pasklinda po teritoriją kaip puolanti armija. Vakarų Nilo karštligės virusas Niujorką užgriuvo 1999 metais ir per ketverius metus išplito po visą Ameriką. Kai kurios ligos visuomenėje sukelia chaosą, o paskui pasitraukia šešėlin: kartais keliems metams, rečiau – visam laikui.

Nuo 1485 iki 1551 metų Britaniją ne kartą puolė nesuskaitytus tūkstančius gyvybių nusinešusi „angliška karštinė“. Paskui ji staiga išnyko ir Britų salose daugiau nepasirodė. Tačiau po dviejų šimtų metų labai panaši liga („Pikardo karštinė“) pasireiškė Prancūzijoje, o paskui lygiai taip pat netikėtai išnyko. Nežinome, kas tai buvo, koks buvo ligos inkubacinis periodas, kodėl ji išnyko ir kur gali būti dabar.

Paslaptingi ligų protrūkiai, ypač nedideli, nutinka dažniau, nei būtų galima manyti. JAV kasmet vidutiniškai šeši žmonės, daugiausiai Minesotos šiaurėje, užsikrečia Powassano virusu. Kai kurios aukos junta tik lengvus gripo simptomus, tačiau kitiems įvyksta negrįžtami neurologiniai pažeidimai. ~10 % susirgusiųjų miršta. Vaistų nuo ligos nėra.

2015–2016 metų žiemą įvairiose Viskonsino valstijos vietose susirgo menkai žinoma bakterine infekcija, kurią sukelia Elizabethkingia anopheles – paplitęs dirvos mikrobas, žmones užkrečiantis itin retai. Kodėl jis netikėtai suaktyvėjo skirtingose valstijos vietose, o paskui nurimo – nežinia.

Erkių platinama infekcinė liga tuliaremija, kasmet Amerikoje nužudo maždaug po 150 žmonių, tačiau jos kitimai – nepaaiškinami. Per 11 metų (2006–2016) tuliaremija pražudė 232 žmones Arkazase, tačiau kaimyninėje Alabamoje – vos vieną, nors valstijų klimatas, augalija ir erkių populiacijos – labai panašios.

Bet tikriausiai paslaptingiausia yra Bourbono viruso, pavadinto pagal Kanzaso valstijos apskritį, kurioje 2014 metais jis pirmą kartą buvo užfiksuotas, istorija. Tų metų pavasarį savo sklype dirbusiam Johnui Seestedui, sveikam, pusamžiam vyriškiui iš Fort Scotto (~90 mylių į pietus nuo Kanzas Sičio), įkando erkė. Praėjus kiek laiko, Seestedas pasijuto blogai ir karščiuojąs. Jį paguldė į vietinę ligoninę, kur gydė doksiciklinu – erkių platinamų infekcijų gydymui skirtu preparatu. Tačiau jis nepadėjo. Kitą dieną ar dvi Seestedo būklė stabiliai blogėjo. Ėmė vystytis organų nepakankamumas ir vienuoliktą dieną vyras mirė.

Bourbono virusas priklauso togotovirusų klasei, endeminei kai kuriems Afrikos regionams, Azijai ir Rytų Europai, tačiau šis tipas buvo visiškai naujas. Kodėl jis staiga apsireiškė Jungtinių Valstijų viduryje – nežinia. Nei Fort Scotte, nei kur nors dar Kanzase daugiau niekas nesusirgo, tačiau po metų Bourbono virusas užfiksuotas žmogui už 250 mylių nuo Kanzaso, Oklahomoje. Nuo tada užfiksuoti dar bent penki atvejai.

JAV Ligų kontrolės centras (CDC) skaičiais dalinasi nenoriai ir tepraneša, kad „2018 metų birželio duomenimis, JAV Vidurio Vakaruose ir Pietuose užregistruoti pavieniai Bourbono viruso sukeliamo susirgimo atvejai“. Naujausias patvirtintas atvejis – 58 metų moteris, kuriai, dirbant Misurio rytuose esančiame Merrimack nacionaliniame parke, įkando erkė. Ligonė netrukus mirė.

Visai tikėtina, kad šios nepagaunamos ligos paveikia gerokai daugiau žmonių, tačiau ligos forma būna lengvesnė ir dėl to nepatraukia dėmesio. „Jeigu gydytojai neatlieka konkrečios infekcijos analizės, jie jos neranda“, – papasakojo CDC darbuotojas Nacionalinio visuomeninio radijo eteryje 2015 metais. Kalbėta apie dar vieną patogeną – Heartlando virusą. Iki 2018 metų pabaigos Heartlando virusas užkrėtė maždaug dvidešimt žmonių, ir nežinia, kiek nužudė nuo tada, kai 2009 metais buvo pirmą kartą aptiktas St. Josephe, Misurio valstijoje.

Kol kas užtikrintai tegalima tvirtinti, kad šios ligos – kažkokio ypatingos nesėkmės rezultatas: užsikrėtimai reti, aukos gyvena toli viena nuo kitos, ir jokio ryšio tarp jų aptikti nepavyksta.

O kartais paaiškėja, kad tokie nauji susirgimai iš tikrųjų visai nėra nauji. Taip nutiko 1976 metais, kai Filadelfijoje, „The Bellevue-Stratford“ viešbutyje vykusio „Amerikos legiono“ suvažiavimo delegatus, pakirto liga, kurios nesugebėjo nustatyti joks specialistas. Daugelis susirgusiųjų netrukus jau vadavosi mirtimi. Vos per kelias dienas mirė 34 žmonės, o susirgo dar maždaug 190, daugelis – gan rimtai. Ypač nesuprantama buvo tai, kad maždaug penktadalis aukų viešbutyje visai negyveno, o tik ėjo pro šalį. CDC epidemiologams prisireikė poros metų išsiaiškinti kaltininką – naują Legionella šeimos bakteriją, pasklidusią per viešbučio kondicionavimo sistemą. Nelaimėliai, ėję pro šalį, užsikrėtė nuo purslų, paskleistų per išorinius ištraukimo sistemos įrenginius.

Ir tik gerokai vėliau gydytojai suprato, kad labai tikėtina, jog legionelė sukėlė ir panašų nepaaiškinamą susirgimo protrūkį Vašingtono valstijoje (1965) ir Pontiake, Mičigano valstijoje (1968). Paaiškėjo, kad ir „Bellevue-Stratford“ viešbutyje, dviem metais anksčiau, kitos konferencijos metu, jau buvo nedidelis paslaptingos pneumonijos protrūkis, tačiau ji ypatingo dėmesio nesulaukė, nes niekas iš susirgusiųjų nemirė.

Dabar žinome, kad legionelės aktyviai dauginasi dirvoje ir gėlame vandenyje, o legioneliozė yra gerokai labiau paplitusi, nei mano dauguma žmonių. JAV kasmet apie 18 000 žmonių suserga taip smarkiai, kad juos tenka hospitalizuoti. CDC nuomone, šie skaičiai veikiausiai yra gerokai didesni.

republic.ru