Mokslo ir technologijų pasaulis

Valgymo, srėbimo, baksnojimo ar ūžimo garsas kitus žmones gali tiesiog varyti iš proto – o mokslininkai dabar atrado neurologinį mechanizmą, atsakingą už tokią būseną.

Misofonija – nelogiškos emocijos, kurios sukyla, kai girdime tam tikrus pasikartojančius garsus, kuriuos skleidžia kiti žmonės. Šią būseną turintys žmonės patiria susierzinimą ar net pyktį net girdėdami klaviatūros tauškėjimo, traškučių pakelio traškėjimo ar tapšnojimo lūpomis garsą.

Nors ši psichologinė būsena buvo pripažinta dar 2000 metais, iki pat šiol yra atlikta nedaug tyrimų apie tai, kas sukelia šią būseną – ir kaip užkirsti jai kelią. Psichologinių sutrikimų diagnostiniame ir statistiniame vadove (DSM-5) nėra įtvirtinti šio sutrikimo atpažinimo kriterijai – o tie, kurie susiduria su šia problema, nesulaukia rimto požiūrio į tai.

Tačiau 2014 metais leidinyje „Journal of Clinical Psychology“ paskelbtas tyrimas parodė, kad nuo misofonijos gali kentėti net 20 procentų žmonijos. 2015 metais leidinyje „Australasian Psychiatry“ paskelbtame tyrime buvo rašoma, kad šis sutrikimas yra galimai susijęs su obsesiniu kompulsiniu sutrikimu bei nerimu – be to, jis galėtų būti laikomas savarankišku sutrikimu.

2017 metais Niukaslo universiteto (Jungtinė Karalystė) vadovaujama mokslininkų komanda atrado pokyčius misofonija sergančių žmonių priekinėje smegenų žievėje, kurie yra atsakingi už emocinį atsaką, kurį sukelia minėti garsai.

Tyrime dalyvavo 20 savanorių, kurie turi misofonijos sutrikimą. Jie klausėsi neutralių, pasikartojančių garsų – tokių kaip verdantis virdulys – o taip pat tokių įkyrių garsų kaip garsus kūdikio verkimas – bei itin erzinančių garsų, kaip garsus kvėpavimas ar garsus čepsėjimas.

Jų neurologinis ir fiziologinis atsakas buvo lyginamas su 22 dalyvių kontroline grupe, kuri neturėjo misofonijos.

Nei vienos grupės dalyviai nereagavo į neutralius ar įkyrius garsus. Tačiau misofonija sergančių žmonių grupėje buvo pastebėtas žymus pokytis vos tik paleidus įkyrių garsų įrašą – pagreitėjo jų širdies ritmas ir padidėjo odos laidumas.

Smegenų tomografinės nuotraukos taip pat atskleidė skirtumus tyrimo subjektų neurologijoje. Misofoniją turintiems žmonėms itin erzinantys garsai pasireiškė padidėjusiu aktyvumu įvairiose smegenų srityse, įskaitant priekinę žievę bei priekinėje izoliuotoje žievėje.

Priekinė izoliuota žievė yra „pasislėpusi“ tarp priekinės žievės bei parietalinės skilties ir laikinosios skilties. Ji yra atsakinga už visą eilę tarpinių užduočių, įskaitant emocinių pojūčių valdymą.

Nors itin erzinantys garsai iššaukė reakciją ir misofonijos neturinčių žmonių priekinėje izoliuotoje žievėje, tai, kad nebuvo matyti jokių pokyčių tokiose smegenų srityse kaip priekinė žievė, rodo aukštesnį kontrolės lygį tarp šių dviejų smegenų dalių.

Turintys misofonija ne tik patyrė priekinės izoliuotos žievės ir priekinės žievės dalių, bet ir ventromedialinės prefrontalinės žievės, hipokampo ir migdolo padidėjusį aktyvumą. Išmatavus ventromedialinės prefrontalinės žievės struktūrą, paaiškėjo, kad ji turi storesnį izoliacinį mielino apvalkalą – o tai padeda nervams geriau pernešti žinutes.

Visa tai rodo, kad misofoniją turintys žmonės turi smegenis, kuriems sunkiai sekasi kontroliuoti žinučių, susijusių su tam tikrais garsais, platinimą.

Nors daugumai mūsų tai gali pasirodyti perdėta, misofonija erzinančius garsus paverčia pykčiu – kadangi jie paveikia skirtingas smegenų dalis, susijusias su „bėk arba kovok“ atsaku.

Galiausiai mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Sukhbinderis Kumaras, apibūdino savo 2017 metais atliktą atradimą taip: „Daugumai misofoniją turinčių žmonių tai yra laukta žinia – kadangi pirmą kartą mums pavyko pademonstruoti skirtumą kenčiančių žmonių smegenų struktūroje ir funkcijose“.

Deja, tačiau kenčiantiems nuo misofonijos šis tyrimas neatnešė problemos sprendimo būdo. Tai gali padėti kitiems žmonėms suprasti jų problemą ir pradėti kramtyti maistą nečepsint.