Mokslo ir technologijų pasaulis

Koks yra aukščiausias taškas Žemėje? Dauguma atsakytų, kad Everesto viršukalnė. Tiesą pasakius, aukščiausio pasaulyje taško sąvoka yra taip siejama su Everesto kalnu, kad dauguma žmonių tai pasakytų net nesusimąstydami. Net kai kalbame apie kitus Saulės sistemoje esančius kalnus (pvz., Marso Olimpo kalną), mes juos lyginame būtent su Everestu.

Tačiau iš tiesų Everestui nepriklauso aukščiausio pasaulyje taško titulas. Dėl mūsų Žemės formos, kuri yra tarsi šiek tiek susiplojęs sferoidas, ties pusiauju esantys taškai yra šiek tiek žemesni, nei taškai, esantys ties ašigaliais. Kai į skaičiavimus įtraukiame šį veiksnį, Everestas ir Himalajai ima pralaimėti.

Supratimas, kad Žemė yra sferinė atsirado, kaip manoma, dar VI amžiuje pr.m.e., Graikijoje. Nors ši teorija priskiriama Pitagorui, ji greičiausiai atsirado natūraliai graikams keliaujant po pasaulį – jūreiviai pastebėjo, kad kitose vietovėse tos pačios žvaigždės danguje matomos visiškai kitoje pozicijoje.

III amžiuje pr.m.e. idėja apie sferinę Žemę įgavo mokslinį pavidalą. Išmatavus krentančio šešėlio kampą skirtingose geografinėse vietovėse, graikų astronomas Eratostenas (276-194 pr.m.e) Žemės perimetrą apskaičiavo vos su 5-15 proc. paklaida. Su Romos imperijos iškilimu ir helenistinės astronomijos perėmimu, sferinės Žemės idėja paplito po Europą ir Viduržemio jūros regioną.

Šios žinios buvo išsaugotos dėl vienuolių tradicijų bei viduramžių mokslo. Renesanso ir Mokslo revoliucijos laikotarpiu (XVI a.vid. – XVIII a.pab.) taip pat buvo pripažintas geologinis bei heliocentrinis požiūris į Žemę. Su šiuolaikinės astronomijos preciziškų matavimo metodų atsiradimu bei galimybe pažvelgti į Žemę iš kosmoso, žmonės buvo priversti žymiai pakoreguoti tikrąją Žemės formą – ir matmenis.

Norėdami šiek tiek patikslinti informaciją, turime pasakyti, kad Žemė nėra nei tobula sfera, nei plokščia. Kaip jau minėta, ji yra tarsi šiek tiek susiplojęs sferoidas – o taip yra dėl to, kad Žemė sukasi apie savo ašį. Kitaip tariant, dėl sukimosi Žemė ties ašigaliais yra šiek tiek susiplojusi, o ties pusiauju – šiek tiek iškilusi. Tai pasakytina apie daugelį Saulės sistemos kūnų – tokių kaip Jupiteris ir Saturnas – taip pat ir apie greitai besisukančias žvaigždes – tokias kaip Altairas.

Remiantis naujausiais skaičiavimais, Žemės poliarinis spindulys (atstumas nuo polių iki pusiaujo) yra 6356,8 kilometro, o pusiaujo spindulys (atstumas nuo centro iki pusiaujo) – 6378,1 kilometro. Trumpai tariant, objektai ties pusiauju yra 22 kilometrais toliau nuo Žemės centro (geocentro) nei objektai, esantys ašigaliuose.

Žinoma, yra tam tikrų nukrypimų vietinėje topografijoje – kur objektai, esantys toli nuo pusiaujo yra arčiau arba toliau nuo Žemės centro nei kiti objektai, esantys tame pačiame regione. Žymiausi pavyzdžiai yra Marianų įduba – giliausia vieta Žemėje, kurios gylis siekia 10 911 metrų žemiau jūros lygio – ir Everesto kalnas, kuris yra 8848 metrų virš jūros lygio aukštyje. Tiesa, šie du geologiniai objektai žymi tik labai nedidelius nukrypimus, palyginus su visa Žemės forma – atitinkamai 0,17 ir 0,14 procento.

Tiesą sakant, Everesto kalnas yra vienas aukščiausių taškų Žemėje – jo viršūnė yra 8848 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tačiau dėl jo pozicijos Himalajų kalnų grandinėje Nepale, kuri yra 27 laipsniai ir 59 minutės į šiaurę nuo pusiaujo, jis iš tikrųjų yra mažesnis nei kalnai, esantys Ekvadore.

Ekvadoro žemėse dominuoja Andų kalnynas, kur ir yra aukščiausias Žemėje esantis taškas. Čimboraso (isp. Chimborazo) kalnas yra 6263,47 metrų aukštyje virš jūros lygio. Tačiau dėl to, kad jis yra 1 laipsniu ir 28 minutėmis į pietus nuo pusiaujo (ties didžiausiu Žemėje iškilimu), natūralus Žemės iškilimas ties pusiauju prie jo aukščio prideda 21 kilometrą.

Everestas yra 6382,3 kilometro nuo Žemės centro, o Čimborasas – 6384,4 kilometrų atstumu nuo Žemės centro. Tai sudaro 2,1 kilometro skirtumą. Tai neatrodo daug, tačiau kai kalbame apie aukščiausio pasaulyje taško titulą, tai sudaro žymesnį skirtumą.

Žinoma, yra žmonių, kurie teigs, kad Everesto kalnas vis tiek yra aukščiausias, matuojant jį nuo pagrindo iki viršūnės. Tačiau ir čia jie suklys. Šis titulas atitenka Mauna Kėjai – neaktyviam ugnikalniui, esančiam Havajuose. Jo aukštis nuo pagrindo iki viršūnės siekia 10 206 metrus – o tai reiškia, kad būtent jis yra aukščiausias kalnas pasaulyje. Tačiau kadangi kelių tūkstančių metrų jo dalis yra žemiau jūros lygio, mes matome tik viršutinę jo dalį – tai yra, 4207 metrus.

Tačiau jeigu kas nors pasakytų, kad Everesto kalnas yra aukščiausias pagal aukštį virš jūros lygio, jie būtų teisūs. Be to, įkopti į Everesto kalną yra neapsakomai sunku – ir šioje kategorijoje šis kalnas užima pirmąją vietą pasaulyje tiek rekordų knygose, tiek alpinistų širdyse.