Mokslo ir technologijų pasaulis

Dėl gausaus, dažnai netikslingo ir netvarkingo šiuolaikiškų antibiotikų vartojimo nepaliaujamai auga šiems vaistams atsparių bakterijų įvairovė, todėl mokslininkai jau ne vienerius metus skambina pavojaus varpais. Ir problemos sprendimo ieško visur, kur tik įmanoma. Vienas toks galima sprendimas surastas 1000 metų senumo rankraštyje, rašo „Science Alert“.

Neįtikėtina, bet panašu, kad šis viduramžiškas vaistas gali būti efektyvus ten, kur šiuolaikiniai antibiotikai jau yra bejėgiai.

„Senovbiotiku“ (kur kas geriau skamba anglų kalba – „ancientbiotic“) mokslininkų praminto preparato receptas buvo surastas pačiuose seniausiuose žinomuose medicininiuose viduramžių Anglijos vadovėliuose, kurie yra žinomi „Baldo dėlių knygos“ pavadinimu.

Gana didelė dalis šioje knygoje aprašytų vaistų beviltiškai paseno ir šiandien atrodo tiesiog nesuvokiami sveiku protu – pavyzdžiui, knygoje yra receptas tepalui, kuris apsaugo nuo naktimis aplankančių piktųjų goblinų – kai kurie jų, kaip, antai, „Baldo akių tepalas“ šiuolaikiškus mokslinius principus atitinka labiau.

Remdamiesi ankstesnių tyrimų duomenimis mokslininkai įrodė, kad šis natūralių medžiagų – česnako, svogūno arba poro, karvės tulžies ir vyno – mišinys iš tiesų gali pasižymėti labai stipriomis antiseptinėmis savybėmis. Tiesą sakant, toks preparatas veikia netgi prieš didelį kiekį bakterijų, kurios per kelis pastaruosius dešimtmečius įgijo atsparumą daugeliui šiuolaikiškų antibiotikų.

Mokslininkai, pagaminę 75 skirtingas Baldo akių tepalo versijas (15 jų buvo su svogūnu, 15 – su poru, taip apsisaugant, kad nebūtų suklysta su senovinės anglų kalbos vertimu), nusprendė šiuos gaminius išbandyti praktiškai.

Jau ankstesniais tyrimais buvo įrodyta, kad šis akių tepalas geba naikinti auksinį stafilokoką (Staphylococcus aureus) – bakteriją, gebančią sukelti kai kurias sunkias infekcijas. O dabar naujo tyrimo, kuriam vadovavo Vorviko universiteto (JK) mokslininkė Jessica Furner-Pardoe, vykdytojai patvirtino tuos rezultatus. Ir ne šiaip patvirtino – toks akių tepalas bakterijas sėkmingai naikino net tada, kai jos sudarydavo ypatingai sunkiai įveikiamas bakterines struktūras, vadinamas biologinėmis plėvelėmis.

S.aureus bakterijos šiuolaikiniams medikams kelia nemenką susirūpinimą – ne tik dėl to, kad jos linkusios sudaryti biologines plėveles, bet ir dėl to, kad jos nesunkiai „išmoksta“ antibiotikų triukus ir suranda jiems priešnuodžius. Kaip tvirtino vieno tyrimo autoriai, susidaro „gleivėmis padengti nejudrių bakterijų agregatai, kurie negrįžtamai prikimba prie paviršių“. Tai lemia didžiulį šių mikroorganizmų pavojingumą.

Kai tik šios bakterijos kur nors jaukiai įsikuria, jas iškraustyti būna ypatingai sunku – biologinėms plėvelėms įveikti reikalingos tokios antibiotikų koncentracijos, kurios yra šimtus ar net tūkstančius kartų didesnės už tas, kurios lengvai pražudytų „neįsitvirtinusias“, laisvai plūduriuojančias bakterijas. Išskirtiniais atvejais siekiant išgelbėti žmogų nuo kraujo apnuodijimo tenka imtis amputacijos.

O jei naujojo tyrimo autoriai nepridarė klaidų, tuomet Baldo akių tepalas yra stebuklingas vaistas nuo tokių bakterinių plėvelių.

Maža to, tepalas veikia ne tik šiaip stafilokoko plėveles – jis veikia ir prieš kitas panašiais atsparumais antibiotikams pasižyminčias bakterijas, kaip pavyzdžiui, Acinetobacter baumanii, Stenotrophomonas maltophilia, S. epidermidis ir S. pyogenes. Visos šios bakterijos pasižymi gebėjimu kolonizuoti žaizdas, sudaryti plėveles ir įgyti atsparumą antibiotikams.

„Manome, kad šis receptas yra itin perspektyvus gydant diabetinių pėdų infekcijas. Tai yra pačios sunkiausios, super-atsparios plėveles sudariusios infekcijos“, – sakė Vorviko universiteto mikrobiologė Freya Harrison.

Įdomu tai, kad šio tepalo antimikrobinis poveikis yra ryškus tik tada, kai tepalas pagaminamas pagal pilną receptūrą. Atskyrus ir išgryninus konkrečius šio tepalo komponentus jie savo efektyvumu naikinant bakterijas nė iš tolo neprilygo „originaliam“ receptui.

Autoriai mano, kad galbūt tai yra priežastis, dėl kurios augalinių medžiagų pagrindu kuriami preparatai iki šiol moksliniuose tyrimuose nerodydavo gerų rezultatų. Vaistinių preparatų kūrimo ir mokslinių tyrimų praktikoje yra įprasta išskirti ir išgryninti konkrečius junginius, tuo tarpu istoriškai medicina daugiausiai aprašinėjo natūralių medžiagų mišinius, kur panašios medicininės savybės galėjo būti atkartojamos skirtingų junginių.

„Todėl, galvodami apie natūralius produktus kaip apie potencialų preparatą prieš bakterines plėveles, privalome įvertinti galimybę, kad jų efektyvumas gali priklausyti nuo skirtingų produktų kokteilio sudarymo. Suvokimas, kaip tarpusavyje sąveikauja skirtingos natūralių produktų kombinacijos, įgyjančios antimikrobinį poveikį, gali atverti naują kelią kuriant augalinės kilmės antibiotikus“, – tyrimo išvadose rašo autoriai.

Pavyzdžiui, naujojo tyrimo autoriai nustatė, kad pats savaime vynas pasižymėjo silpnomis antimikrobinėmis savybėmis – ir prieš laisvai plūduriuojančias bakterijas, ir prieš plėveles. Bet tai tikrai nereiškia, kad vynas tokiame recepte yra bevertis. Kuomet autoriai pašalino vyną iš originaliojo recepto, galutinio produkto efektyvumas prieš auksinio stafilokoko plėveles smarkiai smuko. Vadinasi, yra kažkoks nežinomas, bet svarbus antimikrobinis vyno poveikis.

Panašiai nutiko atskyrus ir svogūnus ir tulžį: jų vienų antimikrobinis poveikis buvo silpnas, bet pašalinus juos iš „vadovėlinio“ recepto efektyvumo sumažėjimas buvo akivaizdus.

Kol kas dar negalima užtikrintai pasakyti, ar Baldo akių tepalas pasirodys kaip efektyvus vaistas ir klinikinėje aplinkoje – tą reikės patikrinti kitais moksliniais tyrimais – tačiau ligšioliniai tyrimo rezultatai rodo, kad šis preparatas nepažeidžia žmogaus ląstelių laboratorijoje, jis nėra žalingas laboratorinėms pelėms. Tai yra ženklas, kad su šiuo preparatu saugu atlikti tolesnius tyrimus ir ieškoti jo panaudojimo galimybių.

„Dauguma mūsų šiandien naudojamų antibiotikų taip pat yra gauti iš natūralių junginių, tačiau mūsų naujausias darbas parodo, jog norint gydyti plėveles sudarančias infekcijas reikėtų domėtis ne tik pavieniais išskirtais junginiais, bet ir natūralių junginių mišiniais. Manome, kad ateityje naujų antibiotikų kūrimo procesui būtų naudinga analizuoti ir įvairių ingredientų kombinacijas, ne tik pavienius augalus ar junginius“, – tvirtino F.Harrison.

Tyrimas publikuotas žurnale „Scientific Reports“.