Mokslo ir technologijų pasaulis

Maždaug viena iš šimto raudonųjų milžinių – žvaigždžių, mase panašių į Saulę, tačiau jau artėjančių prie gyvenimo pabaigos – turi daug ličio. „Daug“ šiuo atveju reiškia šimtus ar net tūkstančius kartų daugiau, nei Saulė. Litis yra vienas lengviausių cheminių elementų, sunkesnis tik už vandenilį ir helį, ir jo formavimasis nėra labai aiškus procesas. Manoma, kad daugiausiai ličio susidaro, kai kosminiai spinduliai atsitrenkia į masyvesnių elementų branduolius ir išmuša iš jų atomus. Bet šis procesas vyksta ne žvaigždėse; o kaip litis susiformuoja jose?

Naujame tyrime bandoma priartėti prie atsakymo, nagrinėjant ličio turinčių žvaigždžių savybes ir bandant atskirti jas nuo kitų, paviršutiniškai panašiai atrodančių, senų žvaigždžių.

Tyrėjai pasitelkė detalią spektroskopiją, kad išmatuotų žvaigždžių paviršinės dalies cheminę sudėtį, ir astroseismologiją – žvaigždžių virpesių matavimus, kurie leido įvertinti jų struktūrą. Taip paaiškėjo, kad net 80% ličio turinčių žvaigždžių yra evoliucinėje stadijoje, vadinamoje raudonąja sankaupa.

Šią stadiją žvaigždė pasiekia, kai jos branduolyje prasideda helio jungimosi termobranduolinės reakcijos; išoriškai labai panašiai atrodanti raudonosios milžinės stadija vyksta tada, kai helio branduolys dar yra stabilus, o aplink jį vyksta termobranduolinės reakcijos vandenilio apvalkale. Patikimai atskirti šiuos žvaigždžių tipus įmanoma tik astroseismologiškai.

Taigi ličio turinčios žvaigždės dažniau yra labiau evoliucionavusios, taigi ir senesnės, nei jo turinčios mažai. Greičiausiai tai reiškia, kad litis formuojasi raudonosios milžinės stadijoje arba vėliau; dar praeina laiko, kol reakcijų produktai iškyla į žvaigždės paviršių, kad juos būtų galima aptikti spektroskopiškai.

Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Astronomy.