Mokslo ir technologijų pasaulis

Atlanto meridioninės apykaitos cirkuliacija (angl. Atlantic Meridional Overturning Circulation, AMOC) vadinama vandenyno srovė yra be galo svarbus veiksnys, pernešantis šilumą iš planetos tropinių platumų į Šiaurės pusrutulį. Tačiau naujausias klimato tyrimas rodo, jog dėl klimato kaitos ši srovė gali „išsijungti“ gerokai anksčiau nei tikėjomės, rašo „Science Alert“.

O praradus šią srovę poveikis pasaulio klimato tendencijoms galėtų būti milžiniško intensyvumo ir apimtų didžiules teritorijas, iš pagrindų pakeistų mūsų vykdomas žemės ūkio praktikas, paveiktų biologinę įvairovę ir ekonominį stabilumą visose teritorijose, kurių klimatas yra priklausomas nuo AMOC.

Pagrindinę problemą kelia greitis, kuriuo šyla planeta ir dėl to tirpstantys Arkties ledynai: anot naujausių mokslininkų modelių, tokiu greičiu kylanti temperatūra reiškia, kad AMOC lūžio taškas, „išjungsiantis“ šią srovę, dabar jau yra skubų susirūpinimą keliantis dalykas.

„Tai yra nerimą keliančios žinios. Nes jeigu jos yra teisingos, tai jos smarkiai sumažina mūsų saugaus veikimo erdvę“, – sakė Kopenhagos universiteto (Danija) fizikas Johannesas Lohmannas.

J.Lohmannas su kolega peteriu Ditlevsenu egzistuojantį vandenynų klimato kaitos modelį adaptavo taip, kad jis įvertintų didesnio gėlo vandens kiekio, kurį šiauriniame Atlanto vandenyne įlieja tirpstantis Grenlandijos ledo šelfas, poveikį.

Modelis parodė, kad greitesnis gėlo vandens srautas AMOC gali „išjungti“ gerokai greičiau. Pagal mokslininkų modelį, esminis veiksnys yra ne kažkokia konkreti gėlo vandens kiekio riba, o greitis, kuriuo vyksta gėlo vandens papildymas. Ir kai jau bus pasiektas tas lūžio taškas, grįžimo atgal nebebus.

Kitaip tariant, greitis, kuriuo žmonės pumpuoja anglies dvideginį ir tokiu būdu tirpina Grenlandijos ledyną, mums palieka labai mažai erdvės siekiant apsaugoti klimato sistemas, kurios išlaiko pasaulinių orų tendencijų stabilumą. Ta pati problema gali kelti grėsmę ir kitoms visos planetos klimato posistemėms, tvirtina mokslininkai.

„Tokie lūžio taškai buvo aptikti ir ankstesniuose klimato modeliuose, kuriuose buvo numatyta, kad ledynų tirpsmo vanduo į vandenyną patenka labai lėtai. Bet realybėje tirpsmo vandens srovės iš Grenlandijos tik greitėja ir jų jau nebegalima vadinti lėtomis“, – aiškino J.Lohmannas.

AMOC veikia tarsi milžiniškas kilpos pavidalo konvejerio diržas, pagamintas iš sūraus vandens. Jis perskirsto šilumą šiauriniame planetos pusrutulyje. Srovę palaiko vandens temperatūros, druskos koncentracijos ir vandens tankio svyravimai. Būtent dėl šios srovės žiemos Europoje yra tokios santykinai švelnios, netgi labiau šiaurinėse platumose.

Nors tiksliai nėra žinoma, kur yra tas AMOC lūžio taškas, ši srovė pastaraisiais metais akivaizdžiai lėtėja. O naujausias tyrimas siūlo mintį, kad kuo greičiau lėks klimato kaitos traukinys, tuo daugiau pavojaus kils šiai vandenyno srovių sistemai. Didelis gėlo vandens kiekis iš Grenlandijos gali sustabdyti iš tropikų į šiaurę plūstančio šilto vandens srovę, teigia mokslininkai.

Klimato kaitos modeliavimas – be galo sudėtingas darbas, nes būtina atsižvelgti į daugybę skirtingų veiksnių. Ir patys tyrimo autoriai pripažįsta, jog norint nustatyti tikslias šio lūžio taško, pasiekiamo dėl gėlo vandens srauto greičio, modelis vis dar reikalauja įdėti daugiau darbo, jeigu norima išsiaiškinti tikslias detales.

Bet mokslininkai tikisi, kad jų darbas pasitarnaus kaip įspėjimas, kad veiksmų dėl klimato kaitos ribojimo būtina imtis skubiai, nes krizė jau vyksta: mūsų tikslai riboti šiltnamio dujų emisijas privalo būti kiek įmanoma ambicingesni, nepriklausomai nuo to, koks veiksmų scenarijus vystytis šiaurės Atlanto vandenyne. Tikėtina, kad erdvės klaidoms nebeliko.

„Dėl kompleksiškų sistemų chaotiškos dinamikos nėra aiškiai apibrėžto kritinio parametrų kitimo greičio, kas labai smarkiai riboja kokybinių ilgalaikių pokyčių prognozuojamumą. Mūsų rezultatai parodo, kad Žemės sistemų saugaus veikimo erdvė, vertinant ateities dujų emisijas, gali būti mažesnė, nei manyta iki šiol“, – savo išvadose teigė mokslininkai.

Tyrimą publikavo PNAS.