Mokslo ir technologijų pasaulis

Napoleonas Bonapartas galėjo niekada nepakilti į tokias aukštumas, jei šis geriausias karo vadas Rusijos istorijoje būtų gyvenęs šiek tiek ilgiau.

„Nė viena pasaulio armija negali atsilaikyti prieš drąsų Rusijos grenadierių", - sakydavo vienas iškiliausių XVIII a. karinių lyderių ir didžiausias karo vadas Rusijos istorijoje generalissimo Aleksandras Vasiljevičius Suvorovas.

Per savo gyvenimą (1730–1800) jis dalyvavo septyniuose didžiuosiuose karuose, laimėjo 60 mūšių ir niekada nepralaimėjo nė vieno!

Trys karo menai

Suvorovas buvo visiškai priešingas kitiems to meto karo vadams, kurie mieliau veikė lėtai ir gynybiškai bei puolė tik tada, kai turėjo skaitinį pranašumą.

„Laimėk sugebėjimu, o ne skaičiais“, - toks buvo jo atsakymas. Komandoro manymu, salvė iš itin netaiklių muškietų ar iš pistoletų, kurie dar mažiau sugebėjo pataikyti į taikinį, galėjo padaryti daug žalos tik lėtai judantiems taikiniams.

„Užuot paleidę savo armijos linijas priešo ugniai, nušluokite priešą drąsiu ir greitu durtuvų smūgiu. Kulka yra kvailys, durtuvas – puikus draugas“, - sakydavo jis.

Generalissimo išpažino „trijų karinių menų“ principą: vaizdinis vertinimas, greitis ir ataka.

Vaizdinis vertinimas reiškė sugebėjimą aptikti silpniausią priešo gynybos vietą ir naudoti ją kaip pagrindinio puolimo židinį.

Greitis pasireiškė greitumu, kuriuo buvo priimami ir įgyvendinami sprendimai, taktiniu mobilumu mūšio lauke ir žygiuose.

Ataka reiškė nuoseklius ir koordinuotus gerai apmokytų padalinių, galinčių dirbti kartu siekiant pergalės, veiksmus.

Visus tris karo menus Suvorovas sėkmingai pritaikė kovose su turkais, lenkų ir lietuvių sukilėliais bei prancūzais.

Daugeliu atvejų, nors ir pralenktas priešo (kaip 1774 m. Kozludzha mūšyje ar 1789 m. Focșani mūšyje), jis ryžto ir drąsos dėka pasiekė pergalę.

Rusijos-Turkijos karo sėkmė

1789 m. mūšis prie Rymniko upės, Rusijos-Turkijos karo metu, buvo tikras karo vado triumfas. Suvorovas galėjo sutelkti tik 7000 Rusijos ir 18 000 sąjungininkų Austrijos karių prieš 100 000 pajėgų Turkijos armiją.

Dėl netikėtumo ir greičio, ankstyvą rugsėjo 22-osios rytą Suvorovas slapta perėjo upę, sutriuškino priešo būrius ir smogė į pagrindinės Turkijos armijos šoną.

Netikėtai užklupta priešo stovykla buvo užpulta kavalerija, sukeldama turkų paniką, o pėstininkai viską pabaigė. Dėl to priešas prarado apie 20 000, o sąjungininkų nuostoliai buvo įvertinti tik 500. Už jo drąsą ir ryžtingumą austrai Suvorovą praminė „Generolu Pirmyn!“.

1790 m. gruodžio 22 d. Aleksandras Suvorovas pasiekė beveik neįmanomą. Jo kariai paėmė galimai nepajudinamą Turkijos tvirtovę Izmaile Juodosios jūros pakrantėje. Vadas nusprendė, kad raktas į sėkmę turėtų slypėti kruopščiai parengtame užpuolime.

Netoli Izmailio buvo pastatyti žemės ir mediniai įtvirtinimai, imituojantys tvirtovės griovį ir sienas, ir kuriuose nuolat buvo mokomi kariai. Silpnoji Aydoslu Mehmedo Pasha garnizono vieta buvo tai, kad joje esančių šauktinių skaičius viršijo įprastą kariuomenę.

Suvorovas atkreipė dėmesį į savo karių profesionalumą, patirtį ir tvirtumą, ir jis buvo teisus: tvirtovė krito. Priešas prarado iki 26 000, tuo tarpu Rusijos armijos nuostoliai buvo kiek mažiau nei 2000.

Tęsinys kitame puslapyje:

Lenkijos ir Lietuvos priešas

1794 m. lapkričio 4 d., numalšinus Tadeuszo Kościuszko vadovaujamą ATR sukilimą, Suvorovo (kuris buvo vienas iš sukilimo malšintojų) kariuomenė užpuolė Varšuvos Pragos priemiestį, dėl kurio žuvo apie 12 000 lenkų kareivių ir miestiečių.

„Penktą ryto mes puolėme ir devintą valandą nebeliko Lenkijos kariuomenės, kuri gynė Pragą ir pačią Pragą kartu su jos gyventojais... Per keturias valandas buvo įvykdytas baisus kerštas už skerdynes, kurias mūsų pačių vyrai patyrė Varšuvoje!“ - prisiminė generolas Ivanas von Klügenas, turėdamas omenyje Varšuvos sukilimą 1794 m. balandžio 17 d.

Tai buvo tada, kai sukilimo pradžioje miesto gyventojai staiga užpuolė ir nužudė didelę dalį Rusijos garnizono. Prieš pat šturmuodamas Pragą, Suvorovas pakvietė miestiečius nedelsiant pabėgti į rusų stovyklą (dėl to daugelis žmonių buvo išgelbėti), o savo paties kariuomenei nurodė tokią tvarką: „Neikite į namus; reikia pasigailėti priešų, kurie prašo pasigailėjimo; nežudyk beginklio; nekovokite su moterimis; nelieskite vaikų “. Pati Varšuva lapkričio 9 dieną kapituliavo be kovos.

Caro nemalonė

Jekaterina II apipylė Suvorovą laipsniais ir pagyrimais, tačiau Pavelas I, kuris 1796 m. ją pakeitė soste, nebuvo taip palankiai nusiteikęs vado atžvilgiu.

Įpratęs prie paprasto kariuomenės gyvenimo, Suvorovas  griežtai kritikavo imperatoriaus įvestus Prūsijos kariuomenės būdus – plaukų pynimą ir pudrą bei nuolatines pratybas, apžvalgas ir paradus.

„Plaukų milteliai nėra parakas, žiedas nėra šautuvas, pynė nėra skutimosi peilis ir aš ne prūsas, o natūraliai gimęs rusas“, - kartą pasakė jis ir netrukus buvo ištremtas į savo valdą.

Sugrįžimas

1799 m. pradžioje susikūrus Antrajai koalicijai prieš prancūzus, sąjungininkai paprašė Rusijos valdovo pasiųsti Suvorovą į priešo okupuotą Italiją vadovauti sąjungininkų kariuomenei.

Per trumpą laiką prancūzai patyrė triuškinamus pralaimėjimus Suvorovo vadovautuose mūšiuose prie Adda ir Trebbia upių, todėl visą regioną okupavo sąjungininkų Austrijos kariuomenė.

Po Italijos kampanijos įvyko Šveicarijos kampanija, kuri, kaip paaiškėjo, pasirodė esanti paskutinė senstelėjusiam vadui.

Per kelias savaites Suvorovo kariai, nuolat patyrę priešų pajėgų puolimą, kovėsi kelyje per Alpes, pakeliui sutriuškindami generolą André Masséna Mutteno (Muota) slėnyje.

Suvorovui pavyko išsaugoti pavargusią kariuomenę, išsiveržus iš apsupties, kurioje ji atsidūrė, ir nuvedus ją iki Austrijos sienos. Šia pergalę itin džiaugėsi Pavelas I ir įsakė Suvorovui suteikti aukščiausią – generalissimo – karinį laipsnį.

Suvorovo vardas nuskambėjo visoje Europoje. Juo žavėjosi ir priešai, ir sąjungininkai.

Garsus Didžiosios Britanijos karinio jūrų pajėgų vadas Horatio Nelsonas, kuris sunaikins Prancūzijos laivyną Trafalgaro mūšyje 1805 m., generalissimo parašė taip: „Man buvo suteikta daugybė apdovanojimų, bet šiandien buvau vertas didžiausio už juos visus: man buvo pasakyta, kad aš esu kaip tu“.

Du aukščiausi eros vadai – Napoleonas Bonapartas ir Aleksandras Suvorovas – neabejotinai pažinojo vienas kitą. „Jis yra didvyris, jis yra įspūdingas karys, jis yra magas! Jis nugali tiek gamtą, tiek žmones... Jis nukirto Gordijaus taktikos mazgą. Jis puola savo priešininkus visur ir visiškai juos sumuša“, taip generalissimo apibūdino prancūzų vadą laiške sūnėnui.

Savo ruožtu Bonapartas buvo daug santūresnis, teigdamas, kad Suvorovas turėjo gero vado širdį, bet neturėjo proto. Nebuvo galimybės atrasti, kuris iš jų buvo daugiau pasiekęs karo meno srityje – jie niekada nesusidūrė vienas su kitu mūšio lauke.