Mokslo ir technologijų pasaulis

Motociklininkų grupės pasiūlė namo sugrįžusiems karo veteranams, iš kurių daugelis vis dar jautė karo baisumus, brolybę ir nuotykius.

Amerikos karo veteranams grįžti namo po Antrojo pasaulinio karo ir vėl integruotis į visuomenę ne visada buvo lengva.

Tuo metu, kai buvo tikimasi, kad veteranai greitai pamirš karą ir pasaulį, kurį matė, ir įsikurs ramiuose namuose, šeimose ir darbuose, motociklai pasiūlė asmeninės laisvės ir platesnio akiračio pojūtį. Motociklininkų klubai pasiūlė bičiulystę, o adrenalino antplūdis jauniems vyrams buvo įprastas karo fronte.

Tačiau visuomenė nebuvo pasiruoši šiam veteranų sugrižimui, o baikerių įvaizdis visam laikui tapo neigiamas po vienos nuotraukos.

Ankstyvosios motociklininkų grupės

1900-ųjų pradžioje „motoriniai dviratininkai“ susibūrė į  klubus, norėdami linksmai praleisti laiką ir keliauti transporto priemonėmis, kurios buvo panašios į šiandieninius dviračius, tačiau su mažu, garsiai dundančiu varikliu tarp ratų.

Iki kol 1930-aisiais šviesoforai plačiai paplito miestuose, šios triukšmingos, greitos, naujos transporto priemonės dar labiau padidino Amerikos gatvių chaosą. Taigi kai kurie miestai ėmėsi riboti jų naudojimą.

Reaguodami į tai, motociklininkai ėmė organizuotis į grupes, kurios siekė kovoti su apribojimais, bet taip pat plėsti narių kiekį, motociklų renginius ir savo nelegalias motociklų lenktynes keliuose.

1903 m. kiek mažiau nei 100 entuziastų susitiko Brukline ir sukūrė Amerikos motociklininkų federaciją. Po dviejų dešimtmečių, 1924 m., atsirado Amerikos motociklų asociacija (AMA).

Tą vasarą grupė surengė 2250 km ištvermės bandymą, kuris prasidėjo ir baigėsi Klivlande, pademonstravęs dviračių transporto priemonių ištvermę įveikiant tolimus atstumus.

Trokšdama visuotinio pritarimo, AMA rūpinosi teigiamo motociklų įvaizdžio skatinimu, kuris vaizdavo vairuotojus kaip saugius, atsakingus, dėmesingus piliečius, kurie „gerai atrodo visuomenėje“.

Karas skatina dviratę inžineriją

Antrasis pasaulinis karas davė didelį postūmį motociklų pramonei, kai JAV kariuomenė užsakė iš „Harley-Davidson“ ir „Indian“ gamintojų karo reikmėms pagaminti daugiau nei 100 000 motociklų.

Inžinerija greitai tobulėjo, nes motociklai buvo sukomplektuoti naudoti mūšio lauke. Panašiai kaip tankai, lėktuvai ir automobiliai, motociklai patyrė daugybę patobulinimų.

1936 m. „Harley-Davidson“ pagamino „knucklehead“ variklį, kuris suteikė kur kas daugiau galios ir patikimumo. „Harley-Davidson WLA“  modelis pasirodė esąs itin svarbus JAV mechanizuotiems pėstininkams ir buvo pramintas „Išvaduotoju“ („Liberator“).

Po kelerių metų iš karo grįžę veteranai odinėmis striukėmis po Ameriką šurmuliuos motociklais, kuriais daugelis važinėjo karo metu.

Namų frontas

Stipriai sutramdytą pagrindinių motociklų entuziastų bendruomenę ištiko šokas, kai grįžę veteranai armijos „Harley“ motociklais išriedėjo į pokario Amerikos gatves.

Vidutinis Antrojo pasaulinio karo sugrįžusių kovos veteranų amžius buvo 27. Dauguma jų dar buvo pakankamai jauni, kad galėtų mesti iššūkį socialinėms normoms.

„Daugelis grįžusių kovos veterinarų jautė neramumo jausmą ir bendrą negalavimą", - žurnale „Veterans of Foreign Wars" rašo Richardas Kolbas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Daug pigesni nei automobiliai, motociklai suteikė veteranams laisvės pojūtį. Važiuoti kur panorėjus tuo metu, kai grįžimas į visuomenę kėlė tam tikrų iššūkių.

„Atrodo logiška, kad karo siaubas ir kovos pragaras galėjo visiškai sunaikinti šių vyrų prieškario asmenybes ir sukurti jų naują formą“, - rašoma Williamo Dulaney tyrime „Over the Edge and into the Abyss: The Communication of Organizational Identity in an Outlaw Motorcycle Club”.

„Veteranai, ieškodami palengvėjimo dėl likusių karo metu patirtų padarinių, pradėjo ieškoti vienas kito, kad tik būtų šalia giminingų sielų ir galbūt atgaivintų kai kuriuos geresnius, laukinius socialinius savo karo laikų aspektus“, - rašo Dulaney.

Šių baikerių ir ateities kartų mados stilius atsirado dėl grįžusių Antrojo pasaulinio karo pilotų skraidymo striukių. Elastinga, vėjui ir lietui atspari oda, kuri ekstremaliu oru gali išlaikyti šilumą ir likti sausa, tapo natūraliu daugelio motociklininkų pasirinkimu.

Neigiamas baikerių įvaizdis

Pavojingų baikerių gaujų, važinėjančių dideliais, galingais motociklais, įvaizdis visiškai įsitraukė į populiarią vaizduotę po „riaušių“ 1947 m. liepos 4 d. Hollisteryje, Kalifornijoje.

Tuo metu veteranų motociklininkų klubai, tokie kaip „Boozefighters“ nepaisė AMA „gero motociklininko“ propaguojamo įvaizdžio, kuri organizavo renginį Hollisteryje, siekdama pabrėžti šį siekį.

5000 gyventojų miestą pribloškė 4000 baikerių, kai kurie iš jų pateko į neblaivių asmenų muštynes. Gatvių lenktynės ir kautynės baigėsi apie 50 areštų.

Riaušėse dalyvavo „neteisėti“ baikerių klubai (t. y. tie, kurie AMA buvo nesankcionuoti) tokie kaip „13 Rebels“, „Pissed Off Bastards of Bloomington“, „Market Street Commandos“, „Top Hatters Motorcycle Club“ ir netrukus liūdnai pagarsėję „Boozefighters“.

Laikraštyje „San Francisco Chronicle“ itin išgarsėjo ir išplito ant „Harley-Davidson“ sėdinčio ir apsupto tuščių alaus butelių „Boozefighter“ nario Eddie Davenport nuotrauka. Ši nuotrauka tapo neigiamo baikerio įvaizdžio simboliu.

Visuomenės pasipiktinimas baikeriais virto susižavėjimu. 1953 m. aktorius Marlonas Brando tapo  jauno antisocialaus baikerio ikona, kai suvaidino gaujos lyderį Johnny Strablerį Holivudo filme „The Wild One“.

Filmo scenarijus kilo iš Hollisterio: filmų kūrėjai jį grindė 1951 m. „Harper“ žurnale išliesta Franko Rooney apysaka „Motociklininkų reidas“ – išgalvotu pasakojimu apie liūdnai pagarsėjusią liepos 4-osios kovą Hollisteryje.

Nuo to laiko visoje Amerikoje atsirado daugybė „neteisėtų motociklų gaujų“, įskaitant liūdnai pagarsėjusius „Hells Angels“, įkurtus 1948 m., ir kuriuos Teisingumo departamentas ir Europolas laiko organizuoto nusikalstamumo sindikatu.

Teisingumo departamento skaičiavimais, JAV veikia daugiau nei 300 neteisėtų motociklų gaujų, tarp jų „Bandidos“, „Mongols“ ir „Sons of Silence“, kurių daugelis užsiima narkotikų ir ginklų prekyba.

Vis dėlto, nors išlieka neigiamas įvaizdis, daugelis veteranų motociklų klubų šiandien yra struktūrizuoti kaip ne pelno organizacijos, kurios siekia padėti visuomenei rinkti lėšas kilniems tikslams. Tačiau, Amerikos kultūroje griausmingai važiuojančių baikerių įvaizdis ilgam tapo neigiamu ir nepageidaujamu.