Mokslo ir technologijų pasaulis

1973 m. Jom Kipuro karas buvo kova tarp Izraelio ir arabų šalių, vadovaujamų Egipto ir Sirijos, įkvėpta arabų noro susigrąžinti Izraelio užimtas teritorijas per 1967 m. Šešių dienų karą.

Karas prasidėjo išpuoliais švenčiausią žydų metų dieną – Jom Kipuro šventę – tai turėjo būti visiška staigmena Izraeliui. Apgaulės kampanija užmaskavo arabų tautų ketinimus ir buvo plačiai manoma, kad jos nėra pasirengusios kovoti didelio karo.

Konfliktas, trukęs 1973 m. spalio 6-25 dienomis, buvo intensyvus: jo metu vyko sunkios kovos tarp sunkiųjų tankų būrių, dramatiškos oro kovos, per kurias buvo patirta didelių nuostolių. Kartais net buvo baiminamasi, kad konfliktas gali išplisti už Artimųjų Rytų ribų iki supervalstybių, kurios rėmė kariaujančias puses.

Karas galiausiai paskatino pasiekti 1978 m. Camp David (JAV) susitarimus, kuriais galiausiai sudaryta taikos sutartis tarp Egipto ir Izraelio.

1973 m. karo fonas

1973 m. rugsėjo mėn. Izraelio žvalgyba pradėjo stebėti pastebimą karinę veiklą Egipte ir Sirijoje. Kariai buvo perkeliami arti sienų su Izraeliu, tačiau judėjimai atrodė kaip periodiškai rengiamos karinės pratybos pasienyje.

Izraelio vyriausioji vadovybė vis dar laikė šią veiklą pakankamai įtartina, todėl padvigubino šarvuotų dalinių, esančių netoli jos sienų su Egiptu ir Sirija, skaičių.

Likus savaitei iki Jom Kipuro, izraeliečiai dar labiau sunerimo, kai žvalgyba nurodė, kad sovietų šeimos palieka Egiptą ir Siriją. Abi tautos buvo susijusios su Sovietų Sąjunga, o sąjungininkų civilių pasitraukimas atrodė grėsmingas – tai ženklas, kad šalys ruošiasi karui.

1973 m. spalio 6 d., Jom Kipuro dieną, ankstyvą rytą Izraelio žvalgyba įsitikino, kad karas neišvengiamas. Aukščiausi šalies vadovai susitiko prieš auštant ir 10 val. buvo įsakyta visiškai sutelkti šalies kariuomenę.

Žvalgybos šaltiniai taip pat nurodė, kad išpuoliai prieš Izraelį prasidės 18 val. Tačiau ir Egiptas, ir Sirija užpuolė Izraelio pozicijas 14 val. Artimieji Rytai staiga pasinėrė į didelį karą.

Pirminės atakos

Pirmieji egiptiečių išpuoliai įvyko Sueco kanale. Egipto kariai, palaikomi sraigtasparnių, kirto kanalą ir pradėjo kovą su Izraelio kariais (kurie nuo 1967 m. Šešių dienų karo buvo okupavę Sinajaus pusiasalį).

Šiaurėje Sirijos kariai užpuolė izraeliečius Golano aukštumose – kitoje teritorijoje, kurią Izraelis užėmė 1967 m.

Prasidėjus išpuoliui per Jom Kipurą, švenčiausią judaizmo dieną, egiptiečiai ir sirai atrodė pasirinko protingą ir netikėtą strategiją, tačiau izraeliečiams tai pasirodė naudinga, nes tauta iš esmės tą dieną buvo užsidariusi namuose.

Didžioji dalis žmonių, tame tarpe ir rezerviniai kariniai daliniai, buvo namuose ar sinagogoje ir galėjo greitai reaguoti į situaciją. Buvo apskaičiuota, kad mobilizuojant karius buvo sutaupytos brangios valandos.

Izraelio ir Sirijos frontas

Puolimas iš Sirijos prasidėjo Golano aukštumose – plynaukštėje tarp Izraelio ir Sirijos sienos, kurią Izraelio pajėgos užėmė 1967 m. Šešių dienų kare. Sirai konfliktą pradėjo atakomis iš oro ir intensyviais Izraelio artilerijos bombardavimais.

Išpuolį atliko trys Sirijos pėstininkų divizijos, kurias palaikė šimtai Sirijos tankų. Dauguma Izraelio pozicijų, išskyrus postus ant Hermono kalno, buvo užimtos. Izraelio vadai netrukus atsigavo nuo sukrėtimo po pirminių Sirijos išpuolių. Netoliese buvę šarvuočiai buvo išsiųsti į mūšį.

Pietinėje Golano fronto dalyje Sirijos kolonos sugebėjo prasiveržti pro Izraelio gynybą. 1973 m. spalio 7 d., sekmadienį, kova fronte buvo įtempta. Abi pusės patyrė didelių nuostolių.

Izraeliečiai narsiai kovojo prieš puolančias Sirijos pajėgas, prasidėjo tankų mūšiai. Spalio 8 d. ir kitą dieną įvyko sunkus mūšis, kuriame dalyvavo Izraelio ir Sirijos tankai. Iki spalio 10 d. izraeliečiai sugebėjo nustumti sirus atgal iki 1967 m. paliaubų linijos.

Spalio 11 d. izraeliečiai surengė kontrataką. Po tam tikrų diskusijų tarp šalies lyderių buvo nuspręsta kovoti už senosios paliaubų ribos ir įsiveržti į Siriją.

Kai izraeliečiai veržėsi per Sirijos teritoriją, į frontą atvyko sirų sąjungininkai – Irako tankų pajėgos. Izraelio vadas pamatė, kaip irakiečiai juda lyguma ir įviliojo juos į puolimą. Irakiečiai buvo sumušti Izraelio tankų ir praradę apie 80 savo tankų buvo priversti trauktis.

Intensyvūs tankų mūšiai vyko ir tarp Izraelio bei Sirijos šarvuočių. Izraelis įtvirtino savo pozicijas Sirijoje, užimdamas keletą aukštų kalvų. Ir Hermono kalnas, kurį sirai užėmė per pirmąjį puolimą, buvo atkovotas.

Galiausiai mūšis prie Golano baigėsi tuo, kad Izraelis užėmė aukštas pozicijas, o tai reiškė, kad jo tolimojo nuotolio artilerija galėjo pasiekti Sirijos sostinės Damasko pakraštį.

1973 m. spalio 22 d., tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms, Sirijos vadovybė sutiko su paliaubomis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Izraelio ir Egipto frontas

Egipto kariuomenės ataka prieš Izraelį prasidėjo 1973 m. spalio 6 d., šeštadienio popietę. Puolimas prasidėjo oro antskrydžiais prieš Izraelio pozicijas Sinajuje.

Izraeliečiai buvo pastatę dideles smėlio sienas, kad atremtų bet kokią invaziją iš Egipto, o egiptiečiai naudojo naują techniką: Europoje įsigytos vandens patrankos buvo sumontuotos ant šarvuočių ir naudojamos išmušti smėlio sienose skyles, leidžiančias judėti tankų kolonoms. Iš Sovietų Sąjungos gauta tiltų įranga leido egiptiečiams greitai judėti per Sueco kanalą.

Izraelio oro pajėgos susidūrė su rimtomis problemomis, bandydamos atremti Egipto pajėgas. Sudėtinga Egipto „žemė-oras“ raketų sistema reiškė, kad Izraelio pilotai turėjo skristi žemai, kad išvengtų raketų, todėl jos pateko į įprastos priešlėktuvinės ugnies diapazoną. Izraelio pilotai patyrė didelių nuostolių.

Izraeliečiai bandė kontratakuoti egiptiečių pajėgas, tačiau pirmasis bandymas nepavyko. Kurį laiką atrodė, kad izraeliečiai turi rimtų bėdų ir negalės sulaikyti egiptiečių puolimų.

Padėtis buvo pakankamai beviltiška, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, tuo metu vadovaujamos Richardo Nixono, buvo motyvuotos siųsti pagalbą Izraeliui. Nixono nurodymu iš Amerikos į Izraelį pradėjo plūsti didžiulis karinės technikos siuntinys.

Kovos fronte tęsėsi pirmąją karo savaitę. Izraeliečiai tikėjosi didelio egiptiečių šturmo, kuris spalio 14 d. įvyko didele šarvuota puolimo forma. Buvo kovojama sunkiaisiais tankais, o egiptiečiai, nepadarę jokios pažangos, prarado apie 200 tankų.

Spalio 15 d. izraeliečiai pradėjo kontrataką, perplaukdami Sueco kanalą pietuose ir pradėdami kovas šiaurėje. Vėlesnėse kovose Egipto trečioji armija buvo atkirsta nuo kitų Egipto pajėgų ir apsupta izraeliečių.

Jungtinės Tautos bandė pasiekti paliaubas, kurios pagaliau įsigaliojo 1973 m. spalio 22 d. Nepaisant paliaubų, kiekviena pusė kaltino kitą dėl jų pažeidimo.

Iki spalio 24 d. izraeliečiai gerokai pagerino savo pozicijas ir baigė apsupti Egipto trečiąją armiją ir Sueco miestą, priartėdami per 100 kilometrų nuo Egipto sostinės Kairo.

Dėl šios raidos pavojingai padidėjo įtampa tarp JAV ir Sovietų Sąjungos (atitinkamai susivienijusių su Izraeliu ir su arabų valstybėmis), o spalio 25 d. buvo įvestos antros paliaubos, kurios oficialiai užbaigė karą.

Supervalstybės nuošalyje

Vienas potencialiai pavojingas Jom Kipuro karo aspektas buvo tas, kad tam tikra prasme konfliktas buvo Šaltojo karo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos gretutinis karas (proxy war). Izraeliečiai paprastai buvo remiami Jungtinių Valstijų, o Sovietų Sąjunga palaikė Egiptą ir Siriją.

Buvo žinoma, kad Izraelis turėjo branduolinių ginklų (nors šalies politika buvo tokia, kad niekada to nepripažino). Ir buvo baimė, kad Izraelis, jei bus stumiamas į egzistencijos išlikimo tašką, gali juo pasinaudoti. Laimei, karas neperaugo į branduolinį.

Jom Kipuro karo palikimas

Po karo Izraelio pergalę užtemdė patirtas didelis aukų skaičius – kovų metu žuvo 2500-2800 kariai, dar 7200-8800 buvo sužeisti. Izraelio lyderiai buvo apklausti dėl akivaizdaus pasirengimo trūkumo, kuris leido Egipto ir Sirijos pajėgoms netikėtai pulti.

Karo rezultatai sukėlė politinę krizę; 1974 m. balandžio 11 d. Golda Meir vyriausybė atsistatydino. Kitą vyriausybę suformavo Ichakas Rabinas.

Nors Egiptas iš esmės buvo pralaimėjęs, ankstyvos karo sėkmės padidino prezidento Anwaro Sadato statusą. Per kelerius metus Sadatas aplankė Izraelį, siekdamas sudaryti taiką, ir galiausiai susitiko su Izraelio lyderiais ir JAV prezidentu Jimmy Carteriu Camp Davide (JAV), kad 1979 m. pasiektų taikos susitarimus.